gruodžio 30, 2011

Žiema

Kur ji? Ar ji dabar laiminga?
Vaikus pamiršusi mama nerūpestinga -
Nebėrė žemėn sniego trupinių,
Ant stiklo vėjais nepiešė gėlių.

Viena ji moka šildyti šalčiu,
Skruostus vėju bučiuot, dažyti raudoniu.
Tačiau kur ji, kai žmonės ilgis jos?
Kas žemę miegančią šiltu sniegu apklos?

gruodžio 17, 2011

Sniego angelas

Kaštonų karamelėm grįstos gatvės
Ir žvilgsnis melsvas, tikintis tik ja,
Nugrimzdo praeitin fone vienatvės,
Tad akmeninę širdį pakeitė nauja.

Kas pasakys aklam, kuri spalva kuri?
Kuo vadovautis, nebejuntant nieko?
Tikiu tavim, o tu manim tiki?
Ar teks lipdyti angelą be sniego?



lapkričio 26, 2011

Beveik tuščia apkaba arba kaip supratimas ateina savaime

Vienam iš Bremeno muzikantų. Ne asilui, ne šuniui ir ne paukščiui.

Ta skiautė popieriaus stikle
Su margaspalve juostele
Kažkam tėra tiktai pradžia,
Kažkam tebus jau pabaiga.

Liepsnelė vaško glėbyje,
Malda, įstrigus gerklėje,
Kažką sušildys viduje,
Kažką skandins vienumoje.

Kai nenutylanti gaida
Suks kuklų valsą erdvėje,
Kažkas sau mėgausis tyla,
Kažkas lauks Jos tarpduryje.

Viena kulka apkaboje,
Ledinis kraujas širdyje -
Kažkam akimirka drąsos,
Kažkam - tiesiog žiaurios tiesos.

Šlapi karoliai iš akių
Pabirs kaip žvaigždės iš dangaus -
Kažkur linksmai sau juoksis Ji,
Kažkur Jis tyliai nusišaus.

Kažkas šią naktį taps laimingas,
Kažkam rytojus neišauš -
Kažkur likimas juk teisingas? -
Kažkas kažko kažkur paklaus.

lapkričio 25, 2011

Stovinčio eilėje mintys

Aš tik ramiai sau laukiu, kas nutiks toliau. Ramiai laukiu, nes nieko negaliu pakeisti. Esu įstrigęs momente, kuris man skirtas, ir laukiu tų, kurie man skirti. Viskas jau paskirta. Nėra taisyklių. Nėra dėsningumų. Atsitiktinai. Visiškai. Tikėk, kuo nori, elkis, kaip nori - nieko nepakeisi. Tam, kas gyvena po tavęs, viskas jau įvyko. Dabartis - istorija. Ateitis - istorija.

Žmogaus galimybės neribotos, jei jau taip yra lemta. Žmogus yra niekas, jei jau taip lemta. O aš tik stoviu eilėje ir laukiu, kada kas nors įvyks, kada sužinosiu savo istoriją.

lapkričio 22, 2011

Apie tai, kad net ir trumpos melo kojos palieka pėdsakus

Auksiukui.

Ne dažnai rašau rytais, tačiau rytas už vakarą protingesnis. Pasinaudosiu šiuo intelekto bonusu ir pasistengsiu pakilti į kiek aukštesnį mąstymą, nes kartais jau atrodo, kad visiškai nebegalvoju, ką darau, ką sakau...

Kas šokiruoja labiau nei tiesa? Turbūt niekas. Tiesa turi savybę pasilikti ir iškilti aukštyn po kiek laiko. Ji lengvai nepraeina. Ją sunku pakeisti melu. Tam irgi reikia laiko. Bet melas nėra geras pakaitalas.

Tiek melas, tiek tiesa turi savo svorį. Juos abu veikia sunkio jėgos, dėl kurių jie, eidami žmonių likimais, palieka pėdsakus. Tuo tarpu žmogus, nori to ar ne, seka šiais pėdsakais, kurie nėra abiem atvejais vienodi. Tiesos praminti keliai ne visada būna tiesūs ir lygūs, tad žmogus yra gundomas rinktis kur kas paprastesnį ir trumpesnį melo kelią.



Kartais su tiesa susitaikyti yra sunku. Kartais tai atrodo visiškai neįmanoma, galvą suspaudžia emocijos ir pasaulis, atrodo, tuojau pat sprogs. Tačiau visada išaušta rytas... Rytas kaip šis. Viskas praeina, emocijos išblunka, gyvenimas tęsiasi.

Gerbiu tuos, kurie nepabūgsta pasirinkti sunkesniojo kelio - tiesos. Taip, tai reikalauja drąsos, nes turi žvelgti į akis žmonėms, kuriuos skaudini, kuriems bedi į širdį adatą... Tačiau tiesos kelias, ne taip kaip melo, niekada nesibaigia aklaviete. Sunkumai anksčiau ar vėliau nugalimi ir danguje vėl pasirodo saulė.

lapkričio 17, 2011

Trys žodžiai

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Ar reikia juos tart,
Jei puikiai matai?

Matau akyse
Gelmes dvi dangaus,
Šaltinį minčių
Ir keršto saldaus.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Kartočiau sapne,
Bet vėl pabudai.

Saldžiai po sapnų
Rašau be raidžių
Ant šilko delnų
Likimą žmonių.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Degtukas delne,
Kai šalta labai.

Likimas balsu
Skaičiuos sekundes,
Kai bus vėl tamsu,
Kai lauksiu Tavęs.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Laiptelis žemyn,
Kad skristum aukštai.

Tu ant manęs pyk,
Nutolk kaip audra,
Žaibais užmigdyk
Ir grįžk su banga.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Tik kartą ištark
Ir lik amžinai.

lapkričio 11, 2011

Vienuoliktų vienuolikto vienuolikta arba apie knygas ir žmones, kurie skaito ir rašo

Kada nors tai (ar kažką panašaus) parašysiu į knygą, tačiau dar neparašiau tiek daug, dar neatėjo tam tinkamas metas. O kol kas knygas rašo kiti - daug išmintingesni ir labiau patyrę nei aš.

Šiandien per maždaug valandą perskaičiau trečdalį knygos. Trečdalį knygos, kuri iškėlė į literatūros aukštumas tokį rašytoją kaip Kurtas Vonegutas. Atrodo nesąžininga, kad tai, ką genijai kūrė ištisus metus, paprastasis mirtingasis gali įveikti per trejetą valandų. Deja, tačiau tokia toji genialumo, nemirtingumo kaina - laikas vardan auksinių eilučių literatūros klasikų sąraše. O kiek "rašytojų" miršta taip ir neišspausdinę nė vieno savo veikalo? Tačiau argi tai svarbiausia? Šiuo klausimu sutikčiau su pasakymu, jog

"Žmogus gyvas tol, kol gyvas jo atminimas"

ir visai nesvarbu, ar atsimena tūkstančiai, ar vos saujelė. Ar įmanoma pažinti bent jau šimtą žmonių? Gyvename ir mirštame, manau, nespėję pažinti nė vieno.

Nors Kurto Voneguto "Skerdykla Nr. 5", skaityta šiandien autobuse, buvo labai įdomi, tačiau kartais negalėdavau neatkreipti dėmesio į kažkur šalia sėdinčius ir apie gyvenimą diskutuojančius jaunuolius. Kol akys lėkdavo tekstu, bandydavau įsivaizduoti, kokie tai žmonės (ir tuo metu knygos siužetas, tiesą sakant, mažai rūpėjo). Vis dėlto, visada nustebdavau, kai pakeldavau žvilgsnį ir nužvelgdavau pašnekovus - jie niekada nebūdavo tokie, kokius nupiešdavo mano vaizduotė. Nieko panašaus.

Žmonės nėra tokie, kokie atrodo. Žmonės nėra tokie, kokie dedasi. Žmonės nepažįsta žmonių visą savo gyvenimą. Tiesiog nespėja. Šiose lenktynėse niekas nepasiekia finišo - laimi tas, kas labiausiai stengiasi.

Skiriu Kurtui Vonegutui, didžiam amerikiečių rašytojui, stiprių juodojo humoro bei sarkazmo koncentratų gamintojui, nepabijojusiam skirti dalį savo gyvenimo rašymui to, kas verčia juoktis iš gyvenimo beprotiškumo, už tai, kad privertė stipriau suprasti, jog svarbiausias dalykas, ko reikia gyvenime, yra pats gyvenimas.


spalio 30, 2011

Mažojo berniuko istorija

Mažą berniuką užrakino tamsiame sandėliuke ir pamiršo. Raktus pametė, išsikraustė, įkalino tamsioje nežinioje. Berniukas nepasimetė - kaskart atsikėlęs anksti ryte jis bandydavo išlaužti sandėliuko durų spyną, tačiau ilgai jam tai nepavykdavo. Kasdien jis suprasdavo, kad yra silpnas, ir kiekvieną vakarą, bedarydamas atsispaudimus ir sau bekartodamas "aš būsiu laisvas, aš vėl būsiu laisvas", jis nusikalęs užmigdavo. Per naktį jėgos sugrįždavo ir kasryt jis pabusdavo vis stipresnis.

Galiausiai išaušo rytas, kai berniukas išlaužė duris ir išsilaisvino iš tamsos. Taip jau būna, nes saulė vėl pakyla, nes ateina nauja diena, nes niekas nedrįsta paneigti tvermės dėsnių.

Laikas stiprina. Laikas priartina prie tobulybės. Tačiau tik priartina.
Niekas nėra amžinas. Niekas nėra tobulas. Niekas neegzistuoja pakankamai ilgai, kad taptų tobulu. Niekas nėra pakankamai tobulas, kad išgyventų pasaulyje tiek, kiek pats geidžia.

spalio 28, 2011

Kai nebėra vietos

Kartais taip gera patylėti. Sukąsti dantis ir tramdyti beišsiveržiančią emociją. Net griežia dantys kaip gera.

Tikrą draugą rasti taip sudėtinga. Kas pasakytų, kada tai būna ne paprastas atsitiktinumas? O vat pamesti draugą... Atrodo, neįmanoma. Bet taip įvyksta. Kažkodėl. Sunku laikytis teorijų, kad tikri draugai niekada nepalieka, neatsuka nugaros, nedingsta minioje. Jie tiesiog būna. Būna šalia. Būna, kai skauda, kai reikia, kai paprasčiausiai nesimiega... Kai atrodys, kad Žemėje tau nebėra vietos, tik pas Juos rasi prieglobstį, nes Jie ir yra prieglobstis.

Dabar man reikia tokio draugo.

Atsiprašau visų tų, kurie nesulaukė mano šypsenos, kuriems neskyriau tiek savųjų sekundžių, kiek jiems reikėjo, kuriuos įžeidžiau, įskaudinau, nepelnytai apkaltinau ar tiesiog nebuvau šalia. Tiesiog atrodo, kad blogiausi dalykai visada įvyksta man arba dėl manęs.

spalio 19, 2011

Red

Kažkur toli toli už marių septynių,
Ten, kur sapnai bespalviai nepaveja žmonių,
Kur dūžta šukėm deimantai ir byra iš aukštai,
Minkštai ant dangiškos vatos sau sėdi angelai.

Sparnuoti sutvėrimai prižiūri iš viršaus,
Visaip, kaip tik pajėgia, jie stengias dėl žmogaus -
Jei reiks, žaibu atskries ir ašarą pagaus,
Kol ji ištirpt nespėjo tarp žemės ir dangaus.

Taip gelbėja gyvenimus šie draugiški sargai,
Tačiau kas sargus saugos? Ar juos jau pamiršai?
Gyventi sau dėl kito net angelams sunku -
Net šypsenos, gyvybė pradingo iš veidų.

Pabėgus nuo pasaulio, sušalus, vieniša
Tuščioj pilkoj pakrantėj sėdėjo Raudona.
Ilgėjos ji kažko - gal džiaugsmo, šilumos? -
Ir angelai nusprendė jos nepalikt vienos.

Visaip pradžiugint bandė - prajuokint, užkutent -
Kol jau neapsikentęs dangus pradėjo temt.
Mėnulis, orionai po vilna debesų
Ramiai sau užusnūdo giliu šiltu miegu.

Tik angelai nemigo - jiems šalta širdyse,
Kad bėga nuo pasaulio sumišus Raudona.
Ar rado ji, ko reikia - sau džiaugsmo, šilumos? -
Kas tokią tamsią naktį atsakymą žinos?

Pakilo angeliukas nuo minkšto debesies
Ir skrido jis į tamsą be deglo, be ugnies.
Nemigo ir nerimo aukštybių angelai,
Mat niekas nesuprato, kur išlekė jisai.

Užtrukęs kiek sugrįžo - jau laukė jo draugai,
O jis nudažė širdis bičiulių raudonai,
Kad nebebūtų šalta, miegot visi galėtų,
Kad vieniša Raudona daugiau nebeliūdėtų.

Šaltas grajus, prikeliantis sielas naujam gyvenimui

Mano meilei, mediniam lotusui.

Gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Tas kažkas verčia pasaulį suktis ir pažvelgti į kasdienę rutiną naujai, iš radiuso, kurio dar niekada nepastebėjau, kuriame dar niekada nebuvau. Maži ašarų lašeliai nukrenta ant Žemės tam, kad akys būtų švaresnės ir galėtumėm vėl matyti pasaulį tokį, koks jis yra pats gražiausias, kad galėtum vėl džiaugtis. Džiaugtis tuo, kad esame. Džiaugtis, kad galime būti. Laiką į džiaugsmą. Laiką į laimę. Mainom!

Prisiminimų vieta praeityje, o ne žmogaus galvoje - jie nenugyvens rytdienos, jie neišdrįs kilti aukštyn už tave, jie gali tik pamokyti, o geras mokinys išmoks pamoką ir be jų. Gražiausios akimirkos išlieka giliai pulsuojančiame gyvenimo laikroduke, o visa kita tegu nesunkina galvos - jai ir be to yra, ką veikti.

Atsliūkina ruduo, viskas apmiršta, lapai nusidažo ir nukrenta, o žmonės gyvena toliau. Medžiai šąla pliki, kol iškrenta sniegas, bet net ir žiema praeis, ateis naujas pavasaris, medžiai sprogs naujais pumpurais, atsiras nauja gyvybė, kursis grožis, sena taps nauja. Net ir aš sprogsiu iš naujo, būsiu, koks niekada netikėjau, kad būsiu vėl, ir netgi dar geresnis, nes tikiu, kad turiu kažką, kas įžiebs manyje šviesą, kai protas tems, kas mane sušildys, kai širdy siaus žvarbūs vėjai. Tikiu, nes gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Juk galų gale, neturiu, ką prarasti.

It's for You and also for cold play, which is still awakening souls for their new lives, my love, xyl loto. Thank you.


spalio 12, 2011

Doplerio efektas

Visata griūva mano akivaizdoje. O gal kaip tik atsiskleidžia? CERN'e "netyčia" viršytas šviesos greitis, rodos, atveria naujas galimybes tiek moksle, tiek technologijų pramonėje. Taip, daugelis į tai žvelgia skeptiškai, bet kas gi šiais laikais tikrai tiki kažkuo?

Juk sunku suvokti tai, ko nematome, negalime paliesti arba bent jau įsivaizduoti, ar ne?

Kaip aklasis įsivaizduoja spalvas? Juk jis negali nei matyti, nei paliesti jų. Jis taipogi negali įsivaizduoti šviesos greičio, nes jam neegzistuoja šviesa. Veikiausiai įstabiausias fenomenas aklajam - Doplerio efektas - greičių sudėties įtaka garsams, jų tonacijoms. Pavyzdžiui, atvažiuojantis ir nuvažiuojantis motociklai. Net ir pačių identiškiausių motociklų motorai šiuo atveju skambės skirtingai. O jei koks lėktuvas netyčia praskristų aklajam virš galvos viršgarsiniu greičiu. Tai kaip jam įrodyti, kad lėktuvo jau seniai nebematyti, kai aklasis vis dar girdi ataidintį jo garso frontą?


Su panašiais fenomenais susiduria ir regintys. Tas pats Doplerio efektas pasireiškia milžinišku greičiu lekiant link šviesoforo - signalas vietoje raudono gali pasirodyti žalias. Tiesa, tokiu atveju galima drąsiai nubausti už greičio viršijimą - norint pastebėti Doplerio efektą šviesofore, reikėtų lėkti ~40 tūkst. km/s greičiu.

O kaip įrodyti reginčiam, kad virš galvos praskrido kažkas greitesnis už šviesą, jei šviesa nuo to kažko neatsispindi (paprasčiausiai nespėja atsispindėti)? Pamirškime reliatyvumą, Lorenco lygtis, Einšteino teorijas ir patikėkime, kad taip gali būti...

Bet kaip priversti žmogų patikėti ne tik ausimis, akimis ar protu?

spalio 03, 2011

Rašalas

Kačiui.

Kaip rašalo lašelis vandens stiklinėje, taip ir mano galvoje ištirpo mintis. O gal net kelios? Įsivirvino, kaip pelė į milžino skrandį...  

Klausia daktaro jisai:
- Ką daryti, ką daryti?
- Jeigu pelę prarijai,
Teks ir katiną praryti.

Pamėgau vieną palyginimą. Pasak jo, aš dabar sėdžiu ant vienišos uolos toks vienas. Už manęs skeveldrų kalnas. Skeveldrų, kurios kažkada buvo Žmogaus laimės švyturys, kurios kažkada glaudė kažkieno kelrodę žvaigždę. Kažkada, kažkieno...
Bet dabar sėdžiu vienišas ant vienišos uolos. Kertinį akmenį naujam švyturiui gal ir rasčiau, bet jėgų statyti jam ar tebebūtų? Ar atsiras dar noro?

Banga atsimuša į uolą ir grįžta į jūrą nieko nepešusi.
Žodžiai, tarsi rašalu raityti, ištirpsta kietoje bangoje, rodos, net neišgirsti. Jiems nelemta ką nors pakeisti. Skiesk jūrą rašalu kiek nori, nuo to ji nebus mėlynesnė.

P.S. "skiesk kojas" :) 


rugsėjo 24, 2011

19

Simpatiškai raudonplaukei.

Bereikšmio karo laukuose
Pakilk tarsi iš apkasų karys,
Paskęski dangiškoj gelmėj
Ir grįžki, nešina taika,
Parskrisk tarytum vyturys.

Beprasmėj sielos tamsoje,
Kai vėjai naktį sudraskys,
Atrask savy jėgų ir tapk uola,
Kur stovi kažkieno kažkam
Auksinis laimės švyturys.

rugpjūčio 25, 2011

Keturiasdešimt du

Visada domėjausi skaičiais. Kaip jau esu minėjęs anksčiau, matematika - mano pirmoji meilė. O šiandien kompiuteryje nuskambėjo tai...


... ir tada prisiminiau Kembridžo universiteto matematikos profesoriaus Stephen Hawking žodžius, užsilikusius jo ir Leonardo Mlodinowo knygoje "Didysis projektas" (angl.k.: "The Grand Design")...

rugpjūčio 05, 2011

Greitas smėlis

Quicksand

Medžiai auga. Lūžta ir keliasi, tiesiasi aukštyn ir niekada neprašo pagalbos, nors pradeda nuo žemės, nuo visiško nulio, iš visiškos tamsos į dangų. Nes nori būti arčiau Dievo. Nes tiki, kad nėra nieko blogiau už stovėjimą vietoje ir dyką puvimą.

Gali suprasti, kokiame mėšle skęsti, tačiau nuo to supratimo išlipti aukštyn bus ne ką lengviau. Tiesiog imi suvokti, jog kažkur turi būti kokia šaka ar aštri atbraila, už kurios galėtum nusitverti. Tačiau dabar tos atbrailos nerandu.

O ką daryti supratus, kad filosofija, kuria vadovaujiesi niekur neveda? O gal veda į bedugnę?
Nejaugi teks pasiduoti tarsi Sokratui, atsimušusiam į kvailą minios supratimą? Negi nėra kito kelio?
O jei ir taip, nuo ko pradėti iš naujo? Koks yra tas būdas, kuriuo reikia gyventi?

Šeši klausimai ir nei vieno atsakymo - štai ir tas mėšlas, kuriame skęstu.

Geriausia neuždavinėti klausimų, negirdėti atsakymų, užsidaryti tarp minkštų sienų ir apsišarvuoti šypseniukais. Nes kas nenori nieko, tam nieko ir nereikia. Nereikia gyventi, jei nenori mirti. Nereikia kvėpuoti, jei nenori uždusti. Nereikia žydėti, jei nenori nuvysti.

Bet aš surizikuosiu,... nes tikiu, kad naujos pradžios būna sėkmingesnės. Duokite man šaką (nes kitaip išsitrauksiu save už plaukų)!


liepos 25, 2011

Aplaužytais sparnais

Vis daugiau draugų renkasi skristi. Renkasi Kembridžo, Oksfordo, Edinburgo, Mančesterio universitetus, o aš lieku... taip, berods, lieku...

Rytoj rezultatai. Net ir su 21,56 konkursiniu balu dar virpa kažkoks nelemtas virpuliukas, kad kas nors nutiks sistemai ar ko nors nepadariau iki galo. Pfu pfu pfu... Jei viskas gerai, jau kitąmet trinsiu VU FF auditorijų suolus. Bet dar reikia sulaukti rytojaus.

Pasirinkau būti fiziku. Nors kol dar nebaigiau mokslų, neaišku, kaip viskas gali pasisukti.
Vaikystėje svajojau būti matematiku. Magiškai traukė skaičiai, sekėsi matematikos olimpiadose, azartiškai sprendžiau vis sunkesnius uždavinius... Bet taip jau atsitiko, kad radau fiziką. Matematika liko nuošaly, kažkur tamsiame kampelyje niekam nebeįdomi. Niekam man. O kažkada sakiau, kad "būsiu matematikas". Nenuskilo tam vaikui, vieną svajonę pakeitė kita.

Galbūt aš esu silpnas... O galbūt neverta tikėti ir tais draugais, kurie sako grįšią į Lietuvą po penketo metų. Laikas keičia viską - svajones, tikslus, žmones, jų nuomones. Ir pats keičiuosi... Tas nenustygstantis humanistas romantikas matematikas iš vaivorykščių pasaulio pamažu leidžiasi ant žemės po smūgio į realybės sieną aplaužytais sparnais.

Tikiuosi, po to kilnaus skrydžio visi vėl susitiksime kokiame sostinės pub'e. Viltis mirs paskutinė.

liepos 20, 2011

Mano 2011-ųjų vasaros rašytojai

Šią vasarą kažkaip pavyko rasti daugiau laiko literatūrai. Ankstesniais metais sunkiai krimsdavau dvi, kartais tris knygas, o šią jau įveikiau ketvertą knygų ir dar keletas laukia. O dar tik liepos antra pusė. Jei taip ir toliau, mušiu rekordus :)

Stengiuosi skaityti kuo įvairesnius ir įvairiapusiškesnius autorius, retai kada skiriu laiko daugiau nei vienai to paties autoriaus knygai. Bet pasitaiko visko. Tad pabandysiu trumpai apžvelgti ir paviršutiniškai įvertinti savo vasaros rašytojus (nekritikuokite labai, nes iš vienos ar kelių knygų apie autorių spręsti itin sunku):

Paulo Coelho (skaityta "Nugalėtojas lieka vienas")
Šioje knygoje Paolo linkęs analizuoti aplinką bei įvairių luomų ir prigimčių žmonių psichologiją, gyvenimo sampratas, žvelgia į vertybių krizę "superžmonių" luome. Knyga turėtų pritraukti tuos, kam patinka garsenybių spindesys ir pramogų pasaulio užkulisių detalės - jas autorius šiame romane patiekia lyg ant lėkštutės, apnuogindamas net smulkiausias kino pasaulio detales. Skaitydamas pasigedau gilesnio charakterių bendravimo - į tarpusavio santykius gilinamasi paviršutiniškai, labiau domimasi veikėjų vidiniais pasauliais.
VERTINIMAS: 5/10

Kate Mosse (skaitoma "Labirintas")
Ši knyga patiks tiems, kas mėgsta jau klasikinėmis virtusias Dano Browno detektyvines istorijas. Negana to, autorė savo romane įpynė daug meninių elementų, nuorodų į mistinį dvasių pasaulį, susipynusį tarp praeities ir ateities. Knyga nepatiks tiems, kurie mėgsta, kai viskas būna aiškiai išdėstyta "juodu ant balto", tačiau paslapčių ir galvosūkių (nors ir ne tokių sudėtingų kaip "Da Vinčio kodas" ar "Prarastas simbolis") mylėtojai ją dievins. Skaitydamas pasigedau tobulesnio tiesioginės kalbos tarp veikėjų vystymo - šio aspekto autorė stokoja - tačiau romane puikiai vartojami pasakojimai bei aprašymai. Jie prikausto dėmesį ir verčia kartu išgyventi kiekvieną įvykį, pajusti peizažus ir vietoves.
VERTINIMAS: 7/10 (dar net nebaigus skaityti)

Erich Maria Remarque (skaityta "Triumfo arka", "Vakarų fronte nieko naujo", "Juodasis obeliskas")
Remarkas... Ech, ko gero, man tai - šių metų atradimas. Meninės detalės, intriguojantys pasakojimai, derinami su aprašymais, įdomūs dialogai, netradicinė pasaulio samprata, filosofija, ironija ir humoras, intrigos ir netikėtumai - Remarko knygose pilna visko ir nieko nėra per daug. Skaičiau jas pasimėgaudamas, po skyrių su pertraukomis apmąstymams. Dažnai sustodavau ir grįždavau prie pastraipos pradžios, tada skaitydavau vėl ir vėl, kol galiausiai suprasdavau čia būta genijaus. Sunku įsivaizduoti, kam galėtų nepatikti šio autoriaus knygos. Tai lyg klasikinis automobilis, kuriuo gera važiuoti lėtai ir mėgautis kiekvienu kilometru, klausantis tobulo variklio gausmo.
VERTINIMAS: argi po visko, ką parašiau, tai būtų objektyvu? :)

Taigi, po šios nedidukės mano vasaros rašytojų apžvalgos planuose dar lieka:
Erich Maria Remarque "Laikas gyventi ir laikas mirti",
Paulo Coelho "Alchemikas" (reikia leisti Paulo pakilti mano akyse :D)
John Irving "Paskutinė naktis Tvisted Riveryje"
ir dar visas rugpjūtis šiems planams įgyvendinti :)

liepos 18, 2011

Apie Dievą

Grb: VISATA, PASAULIS, ERDVĖ ar DIEVAS (vadinkit kaip norit) tikrai su jumis bendrauja, tik sugebėkit jį/ją išgirst!

Jst: Suprasti, kaip skamba gitara, dar ne tas pats, kas suprasti "stygų teoriją". Suprasti, kad nėra Dievo, ne tas pats, kas suprasti nesant tikėjimo. Nors ir nieko negirdžiu dabar, suprantu, kad, kaip kažkada sakė pats Albertas E., "Dievas nežaidžia kauliukais su visata".


liepos 16, 2011

P a ... pfu... I š l e i s t u v ė s

Tai buvo gėris, apie kurį net sunku rašyti - norisi dainuoti.

Rytas. Balso nėra - visai dėsninga - dainuota, skanduota, klykta tikrai nemenkai.
Kojų pirštai, buvę ankštokuose batuose, visi sutinę - irgi nieko keisto - 7 valandos šokių praleidžiant vos keletą dainų (per kurias keičiami marškiniai, šluostomasis prakaitas, papildomas skrandis) davė savo vaisių.
Sunku sugalvoti ar suprasti, kokia daina tebekala galvoje. Jų begalė, šimtai, tūkstančiai, kaip ir mokykliniai prisiminimai, vaikystės išdaigos, šunybės, krėstos drauge su mylimais klasės draugais.
Šįryt netgi gera justi lengvą galvos svaigulį ir aitrų alkoholio skonį burnoje - tai padeda negalvoti. Negalvoti, kad net ir labai norint, daug ko iš tų, kurie vakar buvo kartu, dalinosi savo gera nuotaika, šypsenomis, susitikti nebepavyks. Bet gal taip reikia? Gal taip ir turi būti?

Prisiminimai liks ir privers šypsotis, kai visa kita atrodys beviltiška. O jau ar besusitiksim kada - ar svarbu tai? Galvojimas, mintys, troškimai viską apsunkina. Gyvenimas nestoja - nauji draugai, ateities kolegos tik ir laukia kažkurioje Tavo, žmogau, gyvenimo maršruto stotelėje. Tad stabtelk, akimirka žavinga, aš noriu įsileisti juos. Aš pasiruošęs.

liepos 12, 2011

Aš irgi kaip žąsis

Keistas paukštis esu. Turiu sparnus, tačiau skraidyti nemėgstu. Esu pasipūtęs ir arogantiškas. Nemoku bendrauti. Tik apsimetu mokantis, nors net ir tai nepaaiškina nieko. Nagai riesti į save. Plėšrus kaip erelis, tačiau...

eilinis žąsinas.

SEL koncertas buvo kažkas nepamirštamo. Gaila tik, kad Ji, buvusi ten vos už metro, judėjusi į ritmą, buvo atsukusi į mane nugarą. Reti žvilgsniai nieko nesakė. Pamėgom tylą. Negerai.

Gavau darbą kavinėje ir turiu pakankamai laiko apmąstymams. Tai ir yra blogiausia, nes bežiūrint į laikrodį... supranti visatą ir imi jos nekęsti.

liepos 03, 2011

Niekas niekam nei už ką

Neskelbiau įrašų prieš egzaminus... Išskyrus fizikos egzaminą. Neskelbiau įrašų, kol nesulaukiau rezultatų... O dabar sulaukiau jau visų... Išskyrus fizikos.

83 99 98 99 ...

Mama mia.
Buvo sunkus savaitgalis. Norėjau atsiduoti į sporto glėbį tarp sunkių laukimo dienų, kurias paprasti mirtingieji vadina šiokiadieniais. Deja, tik ne mes, abiturientai.
Jaučiuosi kaip beprotis. Beprotis, sustojantis po kiekvienos "Juodojo obelisko" pastraipos ir ieškantis ten kažko, ko dažniausiai ten nėra. Arba yra. Arba man vaidenasi. Tiek daug variantų, kad net sunku suvokti.
Sunku patikėti, kaip lengva...
Lengva pamiršti tai, ką mokeisi penketą metų, vien todėl, kad tai tampa nebereikalinga.
Lengva krimsti šokoladinius saldainius ir negalvoti apie kalorijas, jų ingridientus ar gaminimo būdą, o tiesiog mėgautis.
Lengva netgi sėdėti saulėje ir netolygiai įdegti.

Bet velniškai sunku užsimiršti ir nieko neveikti - tiesiog ilsėtis - nuo darbo, nuo draugų, nuo rūpesčių, nuo minčių. Ypač - nuo minčių.

Neprarandu vilties - aš dar pabėgsiu ten, kur nepasiekia vienintelis dalykas, greitesnis už šviesą. Mintis.

Kaip mėgdavo sakyti mano (dabar jau "buvusi") klasiokė - "never mind".

birželio 22, 2011

Hiperbolizuotas

Pagaliau viskas grįžta į man patinkančias vėžes. Po Širdžių Damos viešnagės kažkas manyje tarsi apsivertė; emocijų kamuoliukas, tūnojęs giliai viduje sprogo išsitaškydamas įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis.

Vėl galiu sau leisti kasdien išklausyti po naują muzikos albumą, peržiūrėti po naują filmą, perskaityti knygos tiek, kiek man pačiam norisi. Net ir dabar, berašant šį blogo įrašą, kompe groja Hiperbolė, bylodama man apie dar vienos nuostabios vasaros dienos pradžią.

Lyg griaustinis iš dangaus - gera naujiena - į Lietuvą lapkritį užsuka 30sec2mars vyrukai. Weee! O ne taip jau ir seniai sakiau, kaip būtų gerai, kad jie grįždami iš Talino ir Lietuvą aplankytų - tai še tau kad jau nori :D

Be to, vėl grįžau prie savosios istorijos rašymo - jau bebaigiu skyrių, kurį "rašiau" pusę metų :) Norisi su ja per šią vasarą gerokai pasistūmėti į priekį. Visomis vasaromis norisi ko nors tokio, neeilinio. Argi ne tiesa, kad vasarą praleisti beprasmiškai būtų bene tas pats, kaip po ilgų derybų parduoti ką nors bemaž veltui.

Aš jaunas. Mano vasaros nepigios. Laikas laikui sau :)

birželio 04, 2011

Šešto trylikta

Fizika yra įdomus mokslas. Savyje ji talpina tiek daug visko. Beveik viską.
Ji stengiasi sukurti tobulą visatos modelį, kuris tą "beveik" (iš praėjusio sakinio) panaikintų.
Jos logiką labai sunku paneigti, nes tai, kas mums nesuvokiama, jai atrodo savaime suprantama.
Tik ji gali prieštarauti pati sau ir likti teisi.
Jai nusispjauti, ar ji tau rūpi, ar ne - vis tiek gyveni pagal jos kuriamus dėsnius ir negali iš jų pabėgti. Negali, nes ji yra visur.
Gali jos nesuvokti, bet be jos gyventi - ne.

Visai kaip ir moteris.

Fizikos egzaminas birželio 13 dieną. 13 - ne veltui :)

gegužės 27, 2011

Skambutis

Baigėme tą velnio mokyklą. Malonaus ir praktiškai naudos šiek tiek turinčio velnio mokyklą. Keista, kad jau dideli esam. O gal tik mums taip atrodo?

Skaitant tas eiles, kurias vos prieš keletą dienų pats eiliavau, drebėjo dešinė koja, tad stovėti teko ją atpalaidavus, tesiremiant kaire. Vietomis, viena kita mama nubraukė ašarą. Aš savosios nemačiau, nors ji buvo ten. Retkarčiais tik žvilgtelėdavau per visų galvas į ją, lyg įsitikindamas, kad ji - vis dar ten. Bet tai buvo tik įrodymas žinojimo, kad ji šalia. Lyg širdžiai reikėtų akių...

Visi mumis didžiavosi. Stebėjau, kaip draugai pešėsi vien tam, kad atsistotų kuo arčiau priekio, būtų puikiai matomi ir t.t. Pats likau užnugaryje. Turėjau progų būti pastebėtas - juk skaičiau eiles. Man to užteko.

Visgi paskutinis skambutis - visų šventė. Vieni didžiuojasi tuo, kokie užaugo, kiti - tuo, ką užaugino. Tegu šiandiena būna linksma kaip niekada.

gegužės 26, 2011

Paskutinis viskas

Prisimenu, pernai jaudulys buvo kitoks. Iki pat paskutinės minutės gerai nemokėjau žodžių, kuriais turėjau kviesti dvyliktokus iš paskutinės pamokos į Paskutinio skambučio šventę. Sustojau prie durų ir žinojau, kad Jie ten. Pabeldžiau. Po nedidelės pauzės spyna pradėjo suktis...

Dabar Jie esam mes. Dabar aš pats - dvyliktokas. Rytoj manoji paskutinė pamoka. Paskutinis skambutis. Ir jaudulys visai kitoks. Nėra jaudulio. Nors ir dainų dar nemoku, ir testamento skaityti dar net nebandėme... Jaudulio nėra. Mes dideli jau - susitvarkysim. O testamento paskutinės eilutės tokios mielos:

Išeinam, užaugę jūsų akyse,
Išeinam su ugnelėm širdyse.

Rytoj išeisim, o šiandien būnam - būnam čia ir dabar.

balandžio 29, 2011

Must Two Do

Pastaruoju metu atsiranda tiek daug dalykų, kuriuos norėčiau padaryti, kad kartais net imu dvejoti, nuo ko pradėti, ką įgyvendinti pirmiausiai. Ne paslaptis, kad esu dvyliktokas, ir man ant nosies kaba penketas valstybinių egzaminų, kuriems reikėtų kaip pridera pasiruošti. Vien ta mintis, kad reikia mokytis, veja šalin bet kokią naują idėją; rodos, jei negaliu skirti pakankamai laiko mokslams, tai tikrai nederėčiau švaistyti brangių minučių laisvalaikiui... (Pripažįstu, šį mėnesį esu moksliukas ir retai išlendu laukan (bet išlendu ;P))

Pasiėmiau iš bibliotekos E.M.Remarko "Vakarų fronte nieko naujo". Teisinuosi protui, kad čia galiu rasti argumentų, tinkamų samprotaujamajam rašiniui, taip mėgindamas jį apgauti ir nors minutėlei atsiplėšti nuo tos kankinančios rutinos. O dar taip norėčiau perversti Albero Kamiu "Marą" ir Džono Irvingo "Paskutinę naktį Tvisted Riveryje". Na, gal kada tai ir padarysiu, bet šiuo metu planuose tai nenumatyta. Bent jau "Vakarų fronte..." reikėtų baigti.

Esmė ne tame.

Turiu keletą idėjų. Nesėkmingai pradėjau kurti trumpametražį animacinį filmuką. Jau net nupiešiau keletą kadrų, su draugu susiderinome, kad aš piešiu, jis sumaketuos, ir viskas jau turėjo klotis kaip iš pypkės, bet... Sustojo. Vargu, ar dėl egzaminų.
Rudenį pradėjau rašyti apysaką. Ne vieną ir ne dešimtį vakarų praleidau regzdamas siužeto vingrybes, formuluodamas įvairias mintis ir jau turėjau apie 15 puslapių "Word'e", bet ir tai sustojo. (Bent jau turiu stiprią viltį, kad tęsiu tai)
Atrodo, dabar viskas reikalauja laiko. O aš jo neturiu daug - iki egzaminų nepilnas mėnuo. Gaila, kad turiu daryti tai, ką turiu daryti, o ne ką noriu.

Ir vis dėlto, sunkiai pavyktų ant pirštų sutalpinti valandas, kurias pastaruoju metu praleidau "Facebook'o" platybėse :D

Taigi išvesdamas išvadas galiu pridurti, jog galbūt kartais verta atsiriboti nuo visko ir skirti valandą ar kelias tam, kas Tau, žmogau, svarbu. Kad ir kaip tai būtų sunku įgyvendinti praktiškai, turėti keletą valandų laisvalaikio kartą per dieną man atrodo žymiai naudingiau nei gausybę tokių sykių po 15 minučių.

Laikas bėgti nuo teorijos ir užsiimti praktika. Have a good and valuable time ;)

"Dievas išmokė žmogų planuoti, kad galėtų iš jo pasijuokti."

balandžio 26, 2011

17 := 18

Gerai, kad daug dalykų yra per brangūs ir negalima visų jų padovanoti Jai gimtadienio proga, tad bent šis tas vis dar liks man.

Geriausia dovanoti šypseną - ji tokia pigi, tačiau gali tapti neįkainojama. Ir ne tik ji.

balandžio 22, 2011

Lendant iš šešėlio

Tvirti medžiai neužauga šešėlyje. Jie turi augti laisvėje, patys grumtis su vėjais ir žvelgti į saulės šviesą. Jie turi veržtis į pasaulį, stiebtis į dangų - kitu atveju, visada liks kieno nors užnugaryje ir mirs supuvę nuo šalčio, drėgmės ir tamsos.

Šįkart trumpai. O ir nereikia daug. Mintys apie gyvenimą tik stumia į neviltį. Dažnai.

Mažiau galvoti, daugiau gyventi ir džiaugtis...... PADARYTA.

balandžio 21, 2011

Stiklas

Vaikštau stiklo paviršiumi ir bijau įlūžti. Iš čia nesimato, ar jis storas, ir aš tiesiog nežinau, ką jis atlaikys. Slystu ant sidabrinių ašarų ir klumpu.

Gera būtų vėl išvysti Ją šioje stiklo pusėje besišypsančią ir suprasti, kad mes niekada neįlūšime.

Taip vaikštant tik šypsena gali mane išgelbėti. Juk tai - pats geriausias ginklas prieš visas negandas ir dūžtančias abejones.

Būsiu čia - ant stiklo. Ateiki.

balandžio 16, 2011

El classico

Mosquitto tylus kaip niekada. Niekada šiemet. O taip norėčiau, kad jis netikėtai prabiltų ir ten rasčiau dalelytę Tavęs.

Kalba įskaitai jau parašyta. Nesu tikras dėl formulės "mintis -> argumentas -> išvados", bet jau pernelyg daug laiko tam skyriau, kad tikėčiausi paskutinę minutę sugalvot kažką tobuliau. Tobuliau mano skalėje. Tobulų nėra... O rytoj mokytis. Kalt kaip plaktuku. Vinimi. Kietu ir švininiu. Mintinai.

Nusipirkau batus. Antrus, kuriuos pasimatavau. Trečių nereikėjo, o pirmieji spaudė. Aplankė toks jausmas, supratimas, jog tai - man - ir nereikia nieko kito, nieko daugiau ieškoti. Nebe pirmą kartą jis aplanko. Deja vu.

MU pralošė. 0-1. Dėl vienos vienintelės Carrick'o klaidos. Klaidos keičia viską. Ir nežinojimas, kad jos nutiks.

Niekada nieko nežinau. Bet rizikuoju. Gera gyventi, kai kiekvieną rytojų laimi loteriją.

balandžio 01, 2011

Kvailių diena

It's April Fools' today, but is it just only for fools?

Šiandien "išdūriau" ne vieną žmogeliuką ir ne kartą buvau pats išdurtas. Patikėjau neužsirišęs batų, kurie neturi raiščių, išsitepęs žandą ir megztinį... Visgi faina kaskart suprasti esant apkvailintam.

Galbūt ši diena atrodo ir nuvalkiota, visai "ne šventė" (kaip mėgstama sakyti), tačiau net ir ji vertinga. Nusišneku, bet paaiškinsiu, kodėl.

Kiekvienas, kad ir kvailas juokas, menka apgavystė, tėra pasitikėjimo pasekmė. Tik pasitikėjimas priverčia mus apsigauti. Tad gerbkime tuos, kuriuos apgauname, nes jie mumis pasitiki - mus gerbia. Akis už akį.

Linksmos likusios balandžio pirmosios.

kovo 25, 2011

Sapnas

"I had a job in the great north woods
Working as a cook for a spell
But I never did like it all that much
And one day the ax just fell"

- John Irving, "Last Night in Twisted River".

Negaliu sulaukti, kada ši knyga papuls man į rankas.

kovo 23, 2011

Gera būti robotu

Žmogus ne robotas -

žinių nesusiinstaliuosi,
klaidų neišvengsi,
visko neatsiminsi,
per tris valandas nepersikrausi,..

...o kartais tai labai praverstų.

kovo 22, 2011

Tikrieji vardai

Kažkurią tai vasarą susipažinau su dviem merginomis. Mes lankome tą pačią mokyklą, tad nenuostabu, kad prasilenkdami koridoriuje pasisveikiname, atsidūrę greta viens kito valgyklos eilėje pakalbame. Atrodo, nieko ypatingo, tačiau viskas nėra taip paprasta. Jos - dvynės, o aš jų neskiriu.

Kartais pamąstau, ar draugai, kolegos, visi kiti žmonės mato žalią spalvą taip pat, kaip ją regiu aš. Ar jie jaučia tą patį, ką ir aš, kai brenda į vėsų vandenį? Ar jiems taip pat skauda įsidūrus adata ar įsipjovus peiliu?

Galbūt viskas aplinkui tėra sąlyginis dalykas. Kiekvienas galvoje turime savo pasaulėlį, savuosius dėsnius jam, savąsias spalvas ir jausmus, refleksus bei emocijas. Individualioji sistema pasaulio, gyvenimo suvokimui. Ir universalioji. Bet netobula.

Spragų turi visi. Aš - taisyklės dalis, puikus pavyzdys. Galbūt niekada ir neatskirsiu, kuri dvynė yra kuri, tačiau galbūt jos niekada ir nesupras, kad aš jų neskiriu. Viliuosi, kad nesuvoks.

kovo 20, 2011

Akimirkos teatras

Namo važiavau autobusu. Buvau labai pavargęs, o tokiais atvejais labai juntama, ar kietos sėdynės, ar lygus lango stiklas.

Sustojome Utenoje. Tarpinė stotelė. Išvažiuojant kirtome šaligatvio juostą. Tenai, priešais autobuso sieną, sustingusi stovėjo moteris, nešanti mažą mergytę glėbyje. Jos abi kiaurai stiklą žvelgė į mane. Motina šypsojosi, mažylė juokėsi.

Visa tai truko tris ar penkias sekundes. Pats tas laikas mini spektakliui, kurio metu gali būti bet kas - tironas, princas, veidmainis, herojus, romantikas ar paprastas berniukas. Gali būti praktiškai bet kas, nes po akimirkos būsi niekas - pamirštas.

Kakta rėmiausi į stiklą. Mano akyse vis dar buvo besijuokianti mergytė. Ir aš jai šyptelėjau. Po sekundės dingau kažkur į nebūtį. Biso nebus.

Tokie maži spektakliai man patinka. Jie spalvina gyvenimą ir verčia suvokti, kas esi iš tiesų. Iš tiesų? Juk nereikia valandas, dienas, mėnesius samprotauti ir mąstyti, kad tai suvoktum. Užtenka akimirkos. Akimirkos, vertos "Oskaro".

P.S. ir vis dėlto yra vienas žmogutis, vertas "Oskaro". Ir dar vienas, kuris tą "Oskarą" skirtų man. Ir čia 2 = 1. Visada 2 = 1.

The End

Neišsigąsk.

Pabaiga nėra blogas dalykas. Ji užbaigia daugelį dalykų, kurie turi pradžią. Tačiau ne visus. Todėl mano gyvenime ji yra retesnė viešnia nei pradžia. Nepasakyčiau, kad dėl to laukčiau jos labiau. Pabaigų būna visokių. Kai kurių jų, tokių kaip išleistuvių, laukiame su džiaugsmu, o kai kurių meldžiame Dievo, kad tik neateitų.

Šiandien viena aplankė mane. Supratau tai eidamas po pilku dangumi vienišoje Vilniaus Universiteto mašinų stovėjimo aikštelėje. Ir nežinojau, ar verkti, ar džiaugtis. Lyg ir baigiau tai, ką siekiau baigti, išėjau iš ten, palikdamas visa tai praeityje. Įvykdžiau prieš trejus metus užsibrėžtą tikslą. Bet...

Akimirkos, praleistos su draugais, liko praeityje kartu. Bemiegės naktys, sunkūs rytai, kartuvės (H _ _ _ _ _ _ _ _ A)... Viskas. O gal nieko? Ne - viskas. Tik prisiminimai. Net prisiminimai.

Pabaiga yra gėris. Net jei ir būčiau pravirkęs, tai būtų džiaugsmo ašaros. Didžio džiaugsmo, kai aplanko supratimas, jog viskas pasibaigė, o tu likai. Likai su viskuo, kas progrese buvo geriausia. Gėris. Tiesiog.

Pabaiga.

kovo 18, 2011

Prisiminimas iš vakar

Kreivom lūpom ir stiklinėm akim žvelgiau į tamsą. Na, ne tokia ji ir tamsi buvo - žibėjo gretimo bendrabučio langai. Bandžiau į galvą kalti masyvų fizikos formulių vinį, tačiau mano "plaktuko" impulso šiam darbui atlikti nepakako. Niekas nepajudėjo iš vietos. Galvą apsunkino šviesus miegas ir aš palaipsniui jam pasidaviau. Pagalvė svetingai mane priglaudė ir netrukus apsilankė pilkas sapnas. Pilkų sapnų aš nepamenu, o spalvoti pasirodo tik išaušus. Tad nenuostabu, kad ryte atsispirti nuo čiužinio buvo taip sunku.

kovo 14, 2011

Pilnas namas (for Rosie)

Simpatiškai raudonplaukei.

Neseniai rodė “Titaniką”. Taip, turbūt sakysite, kad tai - seniai atsibodusi, niūri ir banali meilės istorija (ir aš iš dalies su tuo sutinku (tik iš dalies)). Šįkart aš jo nežiūrėjau - mačiau penketą kartų, tad siužetą bei pagrindines scenas moku mintinai. Tad kodėl apie jį užsiminiau?

Pamenate, kaip Džekas (Leo DiCaprio) pateko į laivą? Jei ne, primenu - jis ištraukė pilną namą (full house) pokerio partijoje, kai ant stalo gulėjo bilietas į Titaniką. Tiesiog pakrito korta.

Tiesiog pastebėjau, kad kartais dideles gyvenimo permainas lemia mažyčiai įvykiai. Ir tai būna ne tik filmuose.
Ir pats turiu tokį įvykį. Tai - monetos metimas (kurio pats gyvai net nemačiau). Jis pakeitė mano gyvenimą - dėl jo Ji atsidūrė ten ir būtent ten, kur pirmą kartą susitiko mūsų akys. O man tik tiek ir tereikėjo. Mums.

Todėl jaučiuosi šiek tiek panašus į Rauzę (Rosie - Kate Winslet). Mes abu - laimės kūdikiai. Mums abiems nusišypsojo fortūna dar tada, kai patys to nežinojome. Gal esam kiek neryžtingi, tad pirmą žingsnį padėjo žengti atsitiktinumai. Ačiū jiems.

Maži įvykiai keičia gyvenimus, o laimė yra arčiau nei atrodo. Tad niekada nereikia sakyti, kad “tai tik filmas ir man taip nenutiks”. Būna, kad nutinka.