kovo 25, 2011

Sapnas

"I had a job in the great north woods
Working as a cook for a spell
But I never did like it all that much
And one day the ax just fell"

- John Irving, "Last Night in Twisted River".

Negaliu sulaukti, kada ši knyga papuls man į rankas.

kovo 23, 2011

Gera būti robotu

Žmogus ne robotas -

žinių nesusiinstaliuosi,
klaidų neišvengsi,
visko neatsiminsi,
per tris valandas nepersikrausi,..

...o kartais tai labai praverstų.

kovo 22, 2011

Tikrieji vardai

Kažkurią tai vasarą susipažinau su dviem merginomis. Mes lankome tą pačią mokyklą, tad nenuostabu, kad prasilenkdami koridoriuje pasisveikiname, atsidūrę greta viens kito valgyklos eilėje pakalbame. Atrodo, nieko ypatingo, tačiau viskas nėra taip paprasta. Jos - dvynės, o aš jų neskiriu.

Kartais pamąstau, ar draugai, kolegos, visi kiti žmonės mato žalią spalvą taip pat, kaip ją regiu aš. Ar jie jaučia tą patį, ką ir aš, kai brenda į vėsų vandenį? Ar jiems taip pat skauda įsidūrus adata ar įsipjovus peiliu?

Galbūt viskas aplinkui tėra sąlyginis dalykas. Kiekvienas galvoje turime savo pasaulėlį, savuosius dėsnius jam, savąsias spalvas ir jausmus, refleksus bei emocijas. Individualioji sistema pasaulio, gyvenimo suvokimui. Ir universalioji. Bet netobula.

Spragų turi visi. Aš - taisyklės dalis, puikus pavyzdys. Galbūt niekada ir neatskirsiu, kuri dvynė yra kuri, tačiau galbūt jos niekada ir nesupras, kad aš jų neskiriu. Viliuosi, kad nesuvoks.

kovo 20, 2011

Akimirkos teatras

Namo važiavau autobusu. Buvau labai pavargęs, o tokiais atvejais labai juntama, ar kietos sėdynės, ar lygus lango stiklas.

Sustojome Utenoje. Tarpinė stotelė. Išvažiuojant kirtome šaligatvio juostą. Tenai, priešais autobuso sieną, sustingusi stovėjo moteris, nešanti mažą mergytę glėbyje. Jos abi kiaurai stiklą žvelgė į mane. Motina šypsojosi, mažylė juokėsi.

Visa tai truko tris ar penkias sekundes. Pats tas laikas mini spektakliui, kurio metu gali būti bet kas - tironas, princas, veidmainis, herojus, romantikas ar paprastas berniukas. Gali būti praktiškai bet kas, nes po akimirkos būsi niekas - pamirštas.

Kakta rėmiausi į stiklą. Mano akyse vis dar buvo besijuokianti mergytė. Ir aš jai šyptelėjau. Po sekundės dingau kažkur į nebūtį. Biso nebus.

Tokie maži spektakliai man patinka. Jie spalvina gyvenimą ir verčia suvokti, kas esi iš tiesų. Iš tiesų? Juk nereikia valandas, dienas, mėnesius samprotauti ir mąstyti, kad tai suvoktum. Užtenka akimirkos. Akimirkos, vertos "Oskaro".

P.S. ir vis dėlto yra vienas žmogutis, vertas "Oskaro". Ir dar vienas, kuris tą "Oskarą" skirtų man. Ir čia 2 = 1. Visada 2 = 1.

The End

Neišsigąsk.

Pabaiga nėra blogas dalykas. Ji užbaigia daugelį dalykų, kurie turi pradžią. Tačiau ne visus. Todėl mano gyvenime ji yra retesnė viešnia nei pradžia. Nepasakyčiau, kad dėl to laukčiau jos labiau. Pabaigų būna visokių. Kai kurių jų, tokių kaip išleistuvių, laukiame su džiaugsmu, o kai kurių meldžiame Dievo, kad tik neateitų.

Šiandien viena aplankė mane. Supratau tai eidamas po pilku dangumi vienišoje Vilniaus Universiteto mašinų stovėjimo aikštelėje. Ir nežinojau, ar verkti, ar džiaugtis. Lyg ir baigiau tai, ką siekiau baigti, išėjau iš ten, palikdamas visa tai praeityje. Įvykdžiau prieš trejus metus užsibrėžtą tikslą. Bet...

Akimirkos, praleistos su draugais, liko praeityje kartu. Bemiegės naktys, sunkūs rytai, kartuvės (H _ _ _ _ _ _ _ _ A)... Viskas. O gal nieko? Ne - viskas. Tik prisiminimai. Net prisiminimai.

Pabaiga yra gėris. Net jei ir būčiau pravirkęs, tai būtų džiaugsmo ašaros. Didžio džiaugsmo, kai aplanko supratimas, jog viskas pasibaigė, o tu likai. Likai su viskuo, kas progrese buvo geriausia. Gėris. Tiesiog.

Pabaiga.

kovo 18, 2011

Prisiminimas iš vakar

Kreivom lūpom ir stiklinėm akim žvelgiau į tamsą. Na, ne tokia ji ir tamsi buvo - žibėjo gretimo bendrabučio langai. Bandžiau į galvą kalti masyvų fizikos formulių vinį, tačiau mano "plaktuko" impulso šiam darbui atlikti nepakako. Niekas nepajudėjo iš vietos. Galvą apsunkino šviesus miegas ir aš palaipsniui jam pasidaviau. Pagalvė svetingai mane priglaudė ir netrukus apsilankė pilkas sapnas. Pilkų sapnų aš nepamenu, o spalvoti pasirodo tik išaušus. Tad nenuostabu, kad ryte atsispirti nuo čiužinio buvo taip sunku.

kovo 14, 2011

Pilnas namas (for Rosie)

Simpatiškai raudonplaukei.

Neseniai rodė “Titaniką”. Taip, turbūt sakysite, kad tai - seniai atsibodusi, niūri ir banali meilės istorija (ir aš iš dalies su tuo sutinku (tik iš dalies)). Šįkart aš jo nežiūrėjau - mačiau penketą kartų, tad siužetą bei pagrindines scenas moku mintinai. Tad kodėl apie jį užsiminiau?

Pamenate, kaip Džekas (Leo DiCaprio) pateko į laivą? Jei ne, primenu - jis ištraukė pilną namą (full house) pokerio partijoje, kai ant stalo gulėjo bilietas į Titaniką. Tiesiog pakrito korta.

Tiesiog pastebėjau, kad kartais dideles gyvenimo permainas lemia mažyčiai įvykiai. Ir tai būna ne tik filmuose.
Ir pats turiu tokį įvykį. Tai - monetos metimas (kurio pats gyvai net nemačiau). Jis pakeitė mano gyvenimą - dėl jo Ji atsidūrė ten ir būtent ten, kur pirmą kartą susitiko mūsų akys. O man tik tiek ir tereikėjo. Mums.

Todėl jaučiuosi šiek tiek panašus į Rauzę (Rosie - Kate Winslet). Mes abu - laimės kūdikiai. Mums abiems nusišypsojo fortūna dar tada, kai patys to nežinojome. Gal esam kiek neryžtingi, tad pirmą žingsnį padėjo žengti atsitiktinumai. Ačiū jiems.

Maži įvykiai keičia gyvenimus, o laimė yra arčiau nei atrodo. Tad niekada nereikia sakyti, kad “tai tik filmas ir man taip nenutiks”. Būna, kad nutinka.