kovo 20, 2011

Akimirkos teatras

Namo važiavau autobusu. Buvau labai pavargęs, o tokiais atvejais labai juntama, ar kietos sėdynės, ar lygus lango stiklas.

Sustojome Utenoje. Tarpinė stotelė. Išvažiuojant kirtome šaligatvio juostą. Tenai, priešais autobuso sieną, sustingusi stovėjo moteris, nešanti mažą mergytę glėbyje. Jos abi kiaurai stiklą žvelgė į mane. Motina šypsojosi, mažylė juokėsi.

Visa tai truko tris ar penkias sekundes. Pats tas laikas mini spektakliui, kurio metu gali būti bet kas - tironas, princas, veidmainis, herojus, romantikas ar paprastas berniukas. Gali būti praktiškai bet kas, nes po akimirkos būsi niekas - pamirštas.

Kakta rėmiausi į stiklą. Mano akyse vis dar buvo besijuokianti mergytė. Ir aš jai šyptelėjau. Po sekundės dingau kažkur į nebūtį. Biso nebus.

Tokie maži spektakliai man patinka. Jie spalvina gyvenimą ir verčia suvokti, kas esi iš tiesų. Iš tiesų? Juk nereikia valandas, dienas, mėnesius samprotauti ir mąstyti, kad tai suvoktum. Užtenka akimirkos. Akimirkos, vertos "Oskaro".

P.S. ir vis dėlto yra vienas žmogutis, vertas "Oskaro". Ir dar vienas, kuris tą "Oskarą" skirtų man. Ir čia 2 = 1. Visada 2 = 1.

2 komentarai:

  1. Prisiminiau momentą, kai parsivedžiau sesę (ketverių metų) iš darželio. Tada buvo labai smarkus lietus ir buvo didžiulės balos. Taip pat buvo pikas, keliuose labai daug mašinų. Man atsibodo vaikščiot ratais, pakėliau sesę ir bridau tiesiai per balas. Sesei buvo labai juokinga, jog bridau tiesiai ir taškiausi. Ji labai juokėsi, o mašinų keleiviai taip pat prariedėdami šyptelėdavo. Vieną iš tų keleivių žvilgtelėjau ir užmezgiau akių kontaktą. Ir mudu vienas kitam nusišypsojom. Už ką? Kodėl? Tiesiog už nieką. Nusišypsojom ir tiek. Tik su šypsena prisimenu šią akimirką.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O man taip būna vis dažniau. Tokie momentai spalvina gyvenimą :)

    AtsakytiPanaikinti