kovo 20, 2011

The End

Neišsigąsk.

Pabaiga nėra blogas dalykas. Ji užbaigia daugelį dalykų, kurie turi pradžią. Tačiau ne visus. Todėl mano gyvenime ji yra retesnė viešnia nei pradžia. Nepasakyčiau, kad dėl to laukčiau jos labiau. Pabaigų būna visokių. Kai kurių jų, tokių kaip išleistuvių, laukiame su džiaugsmu, o kai kurių meldžiame Dievo, kad tik neateitų.

Šiandien viena aplankė mane. Supratau tai eidamas po pilku dangumi vienišoje Vilniaus Universiteto mašinų stovėjimo aikštelėje. Ir nežinojau, ar verkti, ar džiaugtis. Lyg ir baigiau tai, ką siekiau baigti, išėjau iš ten, palikdamas visa tai praeityje. Įvykdžiau prieš trejus metus užsibrėžtą tikslą. Bet...

Akimirkos, praleistos su draugais, liko praeityje kartu. Bemiegės naktys, sunkūs rytai, kartuvės (H _ _ _ _ _ _ _ _ A)... Viskas. O gal nieko? Ne - viskas. Tik prisiminimai. Net prisiminimai.

Pabaiga yra gėris. Net jei ir būčiau pravirkęs, tai būtų džiaugsmo ašaros. Didžio džiaugsmo, kai aplanko supratimas, jog viskas pasibaigė, o tu likai. Likai su viskuo, kas progrese buvo geriausia. Gėris. Tiesiog.

Pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą