gegužės 27, 2011

Skambutis

Baigėme tą velnio mokyklą. Malonaus ir praktiškai naudos šiek tiek turinčio velnio mokyklą. Keista, kad jau dideli esam. O gal tik mums taip atrodo?

Skaitant tas eiles, kurias vos prieš keletą dienų pats eiliavau, drebėjo dešinė koja, tad stovėti teko ją atpalaidavus, tesiremiant kaire. Vietomis, viena kita mama nubraukė ašarą. Aš savosios nemačiau, nors ji buvo ten. Retkarčiais tik žvilgtelėdavau per visų galvas į ją, lyg įsitikindamas, kad ji - vis dar ten. Bet tai buvo tik įrodymas žinojimo, kad ji šalia. Lyg širdžiai reikėtų akių...

Visi mumis didžiavosi. Stebėjau, kaip draugai pešėsi vien tam, kad atsistotų kuo arčiau priekio, būtų puikiai matomi ir t.t. Pats likau užnugaryje. Turėjau progų būti pastebėtas - juk skaičiau eiles. Man to užteko.

Visgi paskutinis skambutis - visų šventė. Vieni didžiuojasi tuo, kokie užaugo, kiti - tuo, ką užaugino. Tegu šiandiena būna linksma kaip niekada.

gegužės 26, 2011

Paskutinis viskas

Prisimenu, pernai jaudulys buvo kitoks. Iki pat paskutinės minutės gerai nemokėjau žodžių, kuriais turėjau kviesti dvyliktokus iš paskutinės pamokos į Paskutinio skambučio šventę. Sustojau prie durų ir žinojau, kad Jie ten. Pabeldžiau. Po nedidelės pauzės spyna pradėjo suktis...

Dabar Jie esam mes. Dabar aš pats - dvyliktokas. Rytoj manoji paskutinė pamoka. Paskutinis skambutis. Ir jaudulys visai kitoks. Nėra jaudulio. Nors ir dainų dar nemoku, ir testamento skaityti dar net nebandėme... Jaudulio nėra. Mes dideli jau - susitvarkysim. O testamento paskutinės eilutės tokios mielos:

Išeinam, užaugę jūsų akyse,
Išeinam su ugnelėm širdyse.

Rytoj išeisim, o šiandien būnam - būnam čia ir dabar.