liepos 16, 2011

P a ... pfu... I š l e i s t u v ė s

Tai buvo gėris, apie kurį net sunku rašyti - norisi dainuoti.

Rytas. Balso nėra - visai dėsninga - dainuota, skanduota, klykta tikrai nemenkai.
Kojų pirštai, buvę ankštokuose batuose, visi sutinę - irgi nieko keisto - 7 valandos šokių praleidžiant vos keletą dainų (per kurias keičiami marškiniai, šluostomasis prakaitas, papildomas skrandis) davė savo vaisių.
Sunku sugalvoti ar suprasti, kokia daina tebekala galvoje. Jų begalė, šimtai, tūkstančiai, kaip ir mokykliniai prisiminimai, vaikystės išdaigos, šunybės, krėstos drauge su mylimais klasės draugais.
Šįryt netgi gera justi lengvą galvos svaigulį ir aitrų alkoholio skonį burnoje - tai padeda negalvoti. Negalvoti, kad net ir labai norint, daug ko iš tų, kurie vakar buvo kartu, dalinosi savo gera nuotaika, šypsenomis, susitikti nebepavyks. Bet gal taip reikia? Gal taip ir turi būti?

Prisiminimai liks ir privers šypsotis, kai visa kita atrodys beviltiška. O jau ar besusitiksim kada - ar svarbu tai? Galvojimas, mintys, troškimai viską apsunkina. Gyvenimas nestoja - nauji draugai, ateities kolegos tik ir laukia kažkurioje Tavo, žmogau, gyvenimo maršruto stotelėje. Tad stabtelk, akimirka žavinga, aš noriu įsileisti juos. Aš pasiruošęs.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą