rugpjūčio 25, 2011

Keturiasdešimt du

Visada domėjausi skaičiais. Kaip jau esu minėjęs anksčiau, matematika - mano pirmoji meilė. O šiandien kompiuteryje nuskambėjo tai...


... ir tada prisiminiau Kembridžo universiteto matematikos profesoriaus Stephen Hawking žodžius, užsilikusius jo ir Leonardo Mlodinowo knygoje "Didysis projektas" (angl.k.: "The Grand Design")...

rugpjūčio 05, 2011

Greitas smėlis

Quicksand

Medžiai auga. Lūžta ir keliasi, tiesiasi aukštyn ir niekada neprašo pagalbos, nors pradeda nuo žemės, nuo visiško nulio, iš visiškos tamsos į dangų. Nes nori būti arčiau Dievo. Nes tiki, kad nėra nieko blogiau už stovėjimą vietoje ir dyką puvimą.

Gali suprasti, kokiame mėšle skęsti, tačiau nuo to supratimo išlipti aukštyn bus ne ką lengviau. Tiesiog imi suvokti, jog kažkur turi būti kokia šaka ar aštri atbraila, už kurios galėtum nusitverti. Tačiau dabar tos atbrailos nerandu.

O ką daryti supratus, kad filosofija, kuria vadovaujiesi niekur neveda? O gal veda į bedugnę?
Nejaugi teks pasiduoti tarsi Sokratui, atsimušusiam į kvailą minios supratimą? Negi nėra kito kelio?
O jei ir taip, nuo ko pradėti iš naujo? Koks yra tas būdas, kuriuo reikia gyventi?

Šeši klausimai ir nei vieno atsakymo - štai ir tas mėšlas, kuriame skęstu.

Geriausia neuždavinėti klausimų, negirdėti atsakymų, užsidaryti tarp minkštų sienų ir apsišarvuoti šypseniukais. Nes kas nenori nieko, tam nieko ir nereikia. Nereikia gyventi, jei nenori mirti. Nereikia kvėpuoti, jei nenori uždusti. Nereikia žydėti, jei nenori nuvysti.

Bet aš surizikuosiu,... nes tikiu, kad naujos pradžios būna sėkmingesnės. Duokite man šaką (nes kitaip išsitrauksiu save už plaukų)!