spalio 30, 2011

Mažojo berniuko istorija

Mažą berniuką užrakino tamsiame sandėliuke ir pamiršo. Raktus pametė, išsikraustė, įkalino tamsioje nežinioje. Berniukas nepasimetė - kaskart atsikėlęs anksti ryte jis bandydavo išlaužti sandėliuko durų spyną, tačiau ilgai jam tai nepavykdavo. Kasdien jis suprasdavo, kad yra silpnas, ir kiekvieną vakarą, bedarydamas atsispaudimus ir sau bekartodamas "aš būsiu laisvas, aš vėl būsiu laisvas", jis nusikalęs užmigdavo. Per naktį jėgos sugrįždavo ir kasryt jis pabusdavo vis stipresnis.

Galiausiai išaušo rytas, kai berniukas išlaužė duris ir išsilaisvino iš tamsos. Taip jau būna, nes saulė vėl pakyla, nes ateina nauja diena, nes niekas nedrįsta paneigti tvermės dėsnių.

Laikas stiprina. Laikas priartina prie tobulybės. Tačiau tik priartina.
Niekas nėra amžinas. Niekas nėra tobulas. Niekas neegzistuoja pakankamai ilgai, kad taptų tobulu. Niekas nėra pakankamai tobulas, kad išgyventų pasaulyje tiek, kiek pats geidžia.

spalio 28, 2011

Kai nebėra vietos

Kartais taip gera patylėti. Sukąsti dantis ir tramdyti beišsiveržiančią emociją. Net griežia dantys kaip gera.

Tikrą draugą rasti taip sudėtinga. Kas pasakytų, kada tai būna ne paprastas atsitiktinumas? O vat pamesti draugą... Atrodo, neįmanoma. Bet taip įvyksta. Kažkodėl. Sunku laikytis teorijų, kad tikri draugai niekada nepalieka, neatsuka nugaros, nedingsta minioje. Jie tiesiog būna. Būna šalia. Būna, kai skauda, kai reikia, kai paprasčiausiai nesimiega... Kai atrodys, kad Žemėje tau nebėra vietos, tik pas Juos rasi prieglobstį, nes Jie ir yra prieglobstis.

Dabar man reikia tokio draugo.

Atsiprašau visų tų, kurie nesulaukė mano šypsenos, kuriems neskyriau tiek savųjų sekundžių, kiek jiems reikėjo, kuriuos įžeidžiau, įskaudinau, nepelnytai apkaltinau ar tiesiog nebuvau šalia. Tiesiog atrodo, kad blogiausi dalykai visada įvyksta man arba dėl manęs.

spalio 19, 2011

Red

Kažkur toli toli už marių septynių,
Ten, kur sapnai bespalviai nepaveja žmonių,
Kur dūžta šukėm deimantai ir byra iš aukštai,
Minkštai ant dangiškos vatos sau sėdi angelai.

Sparnuoti sutvėrimai prižiūri iš viršaus,
Visaip, kaip tik pajėgia, jie stengias dėl žmogaus -
Jei reiks, žaibu atskries ir ašarą pagaus,
Kol ji ištirpt nespėjo tarp žemės ir dangaus.

Taip gelbėja gyvenimus šie draugiški sargai,
Tačiau kas sargus saugos? Ar juos jau pamiršai?
Gyventi sau dėl kito net angelams sunku -
Net šypsenos, gyvybė pradingo iš veidų.

Pabėgus nuo pasaulio, sušalus, vieniša
Tuščioj pilkoj pakrantėj sėdėjo Raudona.
Ilgėjos ji kažko - gal džiaugsmo, šilumos? -
Ir angelai nusprendė jos nepalikt vienos.

Visaip pradžiugint bandė - prajuokint, užkutent -
Kol jau neapsikentęs dangus pradėjo temt.
Mėnulis, orionai po vilna debesų
Ramiai sau užusnūdo giliu šiltu miegu.

Tik angelai nemigo - jiems šalta širdyse,
Kad bėga nuo pasaulio sumišus Raudona.
Ar rado ji, ko reikia - sau džiaugsmo, šilumos? -
Kas tokią tamsią naktį atsakymą žinos?

Pakilo angeliukas nuo minkšto debesies
Ir skrido jis į tamsą be deglo, be ugnies.
Nemigo ir nerimo aukštybių angelai,
Mat niekas nesuprato, kur išlekė jisai.

Užtrukęs kiek sugrįžo - jau laukė jo draugai,
O jis nudažė širdis bičiulių raudonai,
Kad nebebūtų šalta, miegot visi galėtų,
Kad vieniša Raudona daugiau nebeliūdėtų.

Šaltas grajus, prikeliantis sielas naujam gyvenimui

Mano meilei, mediniam lotusui.

Gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Tas kažkas verčia pasaulį suktis ir pažvelgti į kasdienę rutiną naujai, iš radiuso, kurio dar niekada nepastebėjau, kuriame dar niekada nebuvau. Maži ašarų lašeliai nukrenta ant Žemės tam, kad akys būtų švaresnės ir galėtumėm vėl matyti pasaulį tokį, koks jis yra pats gražiausias, kad galėtum vėl džiaugtis. Džiaugtis tuo, kad esame. Džiaugtis, kad galime būti. Laiką į džiaugsmą. Laiką į laimę. Mainom!

Prisiminimų vieta praeityje, o ne žmogaus galvoje - jie nenugyvens rytdienos, jie neišdrįs kilti aukštyn už tave, jie gali tik pamokyti, o geras mokinys išmoks pamoką ir be jų. Gražiausios akimirkos išlieka giliai pulsuojančiame gyvenimo laikroduke, o visa kita tegu nesunkina galvos - jai ir be to yra, ką veikti.

Atsliūkina ruduo, viskas apmiršta, lapai nusidažo ir nukrenta, o žmonės gyvena toliau. Medžiai šąla pliki, kol iškrenta sniegas, bet net ir žiema praeis, ateis naujas pavasaris, medžiai sprogs naujais pumpurais, atsiras nauja gyvybė, kursis grožis, sena taps nauja. Net ir aš sprogsiu iš naujo, būsiu, koks niekada netikėjau, kad būsiu vėl, ir netgi dar geresnis, nes tikiu, kad turiu kažką, kas įžiebs manyje šviesą, kai protas tems, kas mane sušildys, kai širdy siaus žvarbūs vėjai. Tikiu, nes gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Juk galų gale, neturiu, ką prarasti.

It's for You and also for cold play, which is still awakening souls for their new lives, my love, xyl loto. Thank you.


spalio 12, 2011

Doplerio efektas

Visata griūva mano akivaizdoje. O gal kaip tik atsiskleidžia? CERN'e "netyčia" viršytas šviesos greitis, rodos, atveria naujas galimybes tiek moksle, tiek technologijų pramonėje. Taip, daugelis į tai žvelgia skeptiškai, bet kas gi šiais laikais tikrai tiki kažkuo?

Juk sunku suvokti tai, ko nematome, negalime paliesti arba bent jau įsivaizduoti, ar ne?

Kaip aklasis įsivaizduoja spalvas? Juk jis negali nei matyti, nei paliesti jų. Jis taipogi negali įsivaizduoti šviesos greičio, nes jam neegzistuoja šviesa. Veikiausiai įstabiausias fenomenas aklajam - Doplerio efektas - greičių sudėties įtaka garsams, jų tonacijoms. Pavyzdžiui, atvažiuojantis ir nuvažiuojantis motociklai. Net ir pačių identiškiausių motociklų motorai šiuo atveju skambės skirtingai. O jei koks lėktuvas netyčia praskristų aklajam virš galvos viršgarsiniu greičiu. Tai kaip jam įrodyti, kad lėktuvo jau seniai nebematyti, kai aklasis vis dar girdi ataidintį jo garso frontą?


Su panašiais fenomenais susiduria ir regintys. Tas pats Doplerio efektas pasireiškia milžinišku greičiu lekiant link šviesoforo - signalas vietoje raudono gali pasirodyti žalias. Tiesa, tokiu atveju galima drąsiai nubausti už greičio viršijimą - norint pastebėti Doplerio efektą šviesofore, reikėtų lėkti ~40 tūkst. km/s greičiu.

O kaip įrodyti reginčiam, kad virš galvos praskrido kažkas greitesnis už šviesą, jei šviesa nuo to kažko neatsispindi (paprasčiausiai nespėja atsispindėti)? Pamirškime reliatyvumą, Lorenco lygtis, Einšteino teorijas ir patikėkime, kad taip gali būti...

Bet kaip priversti žmogų patikėti ne tik ausimis, akimis ar protu?

spalio 03, 2011

Rašalas

Kačiui.

Kaip rašalo lašelis vandens stiklinėje, taip ir mano galvoje ištirpo mintis. O gal net kelios? Įsivirvino, kaip pelė į milžino skrandį...  

Klausia daktaro jisai:
- Ką daryti, ką daryti?
- Jeigu pelę prarijai,
Teks ir katiną praryti.

Pamėgau vieną palyginimą. Pasak jo, aš dabar sėdžiu ant vienišos uolos toks vienas. Už manęs skeveldrų kalnas. Skeveldrų, kurios kažkada buvo Žmogaus laimės švyturys, kurios kažkada glaudė kažkieno kelrodę žvaigždę. Kažkada, kažkieno...
Bet dabar sėdžiu vienišas ant vienišos uolos. Kertinį akmenį naujam švyturiui gal ir rasčiau, bet jėgų statyti jam ar tebebūtų? Ar atsiras dar noro?

Banga atsimuša į uolą ir grįžta į jūrą nieko nepešusi.
Žodžiai, tarsi rašalu raityti, ištirpsta kietoje bangoje, rodos, net neišgirsti. Jiems nelemta ką nors pakeisti. Skiesk jūrą rašalu kiek nori, nuo to ji nebus mėlynesnė.

P.S. "skiesk kojas" :)