spalio 03, 2011

Rašalas

Kačiui.

Kaip rašalo lašelis vandens stiklinėje, taip ir mano galvoje ištirpo mintis. O gal net kelios? Įsivirvino, kaip pelė į milžino skrandį...  

Klausia daktaro jisai:
- Ką daryti, ką daryti?
- Jeigu pelę prarijai,
Teks ir katiną praryti.

Pamėgau vieną palyginimą. Pasak jo, aš dabar sėdžiu ant vienišos uolos toks vienas. Už manęs skeveldrų kalnas. Skeveldrų, kurios kažkada buvo Žmogaus laimės švyturys, kurios kažkada glaudė kažkieno kelrodę žvaigždę. Kažkada, kažkieno...
Bet dabar sėdžiu vienišas ant vienišos uolos. Kertinį akmenį naujam švyturiui gal ir rasčiau, bet jėgų statyti jam ar tebebūtų? Ar atsiras dar noro?

Banga atsimuša į uolą ir grįžta į jūrą nieko nepešusi.
Žodžiai, tarsi rašalu raityti, ištirpsta kietoje bangoje, rodos, net neišgirsti. Jiems nelemta ką nors pakeisti. Skiesk jūrą rašalu kiek nori, nuo to ji nebus mėlynesnė.

P.S. "skiesk kojas" :) 


1 komentaras: