spalio 28, 2011

Kai nebėra vietos

Kartais taip gera patylėti. Sukąsti dantis ir tramdyti beišsiveržiančią emociją. Net griežia dantys kaip gera.

Tikrą draugą rasti taip sudėtinga. Kas pasakytų, kada tai būna ne paprastas atsitiktinumas? O vat pamesti draugą... Atrodo, neįmanoma. Bet taip įvyksta. Kažkodėl. Sunku laikytis teorijų, kad tikri draugai niekada nepalieka, neatsuka nugaros, nedingsta minioje. Jie tiesiog būna. Būna šalia. Būna, kai skauda, kai reikia, kai paprasčiausiai nesimiega... Kai atrodys, kad Žemėje tau nebėra vietos, tik pas Juos rasi prieglobstį, nes Jie ir yra prieglobstis.

Dabar man reikia tokio draugo.

Atsiprašau visų tų, kurie nesulaukė mano šypsenos, kuriems neskyriau tiek savųjų sekundžių, kiek jiems reikėjo, kuriuos įžeidžiau, įskaudinau, nepelnytai apkaltinau ar tiesiog nebuvau šalia. Tiesiog atrodo, kad blogiausi dalykai visada įvyksta man arba dėl manęs.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą