spalio 19, 2011

Red

Kažkur toli toli už marių septynių,
Ten, kur sapnai bespalviai nepaveja žmonių,
Kur dūžta šukėm deimantai ir byra iš aukštai,
Minkštai ant dangiškos vatos sau sėdi angelai.

Sparnuoti sutvėrimai prižiūri iš viršaus,
Visaip, kaip tik pajėgia, jie stengias dėl žmogaus -
Jei reiks, žaibu atskries ir ašarą pagaus,
Kol ji ištirpt nespėjo tarp žemės ir dangaus.

Taip gelbėja gyvenimus šie draugiški sargai,
Tačiau kas sargus saugos? Ar juos jau pamiršai?
Gyventi sau dėl kito net angelams sunku -
Net šypsenos, gyvybė pradingo iš veidų.

Pabėgus nuo pasaulio, sušalus, vieniša
Tuščioj pilkoj pakrantėj sėdėjo Raudona.
Ilgėjos ji kažko - gal džiaugsmo, šilumos? -
Ir angelai nusprendė jos nepalikt vienos.

Visaip pradžiugint bandė - prajuokint, užkutent -
Kol jau neapsikentęs dangus pradėjo temt.
Mėnulis, orionai po vilna debesų
Ramiai sau užusnūdo giliu šiltu miegu.

Tik angelai nemigo - jiems šalta širdyse,
Kad bėga nuo pasaulio sumišus Raudona.
Ar rado ji, ko reikia - sau džiaugsmo, šilumos? -
Kas tokią tamsią naktį atsakymą žinos?

Pakilo angeliukas nuo minkšto debesies
Ir skrido jis į tamsą be deglo, be ugnies.
Nemigo ir nerimo aukštybių angelai,
Mat niekas nesuprato, kur išlekė jisai.

Užtrukęs kiek sugrįžo - jau laukė jo draugai,
O jis nudažė širdis bičiulių raudonai,
Kad nebebūtų šalta, miegot visi galėtų,
Kad vieniša Raudona daugiau nebeliūdėtų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą