spalio 19, 2011

Šaltas grajus, prikeliantis sielas naujam gyvenimui

Mano meilei, mediniam lotusui.

Gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Tas kažkas verčia pasaulį suktis ir pažvelgti į kasdienę rutiną naujai, iš radiuso, kurio dar niekada nepastebėjau, kuriame dar niekada nebuvau. Maži ašarų lašeliai nukrenta ant Žemės tam, kad akys būtų švaresnės ir galėtumėm vėl matyti pasaulį tokį, koks jis yra pats gražiausias, kad galėtum vėl džiaugtis. Džiaugtis tuo, kad esame. Džiaugtis, kad galime būti. Laiką į džiaugsmą. Laiką į laimę. Mainom!

Prisiminimų vieta praeityje, o ne žmogaus galvoje - jie nenugyvens rytdienos, jie neišdrįs kilti aukštyn už tave, jie gali tik pamokyti, o geras mokinys išmoks pamoką ir be jų. Gražiausios akimirkos išlieka giliai pulsuojančiame gyvenimo laikroduke, o visa kita tegu nesunkina galvos - jai ir be to yra, ką veikti.

Atsliūkina ruduo, viskas apmiršta, lapai nusidažo ir nukrenta, o žmonės gyvena toliau. Medžiai šąla pliki, kol iškrenta sniegas, bet net ir žiema praeis, ateis naujas pavasaris, medžiai sprogs naujais pumpurais, atsiras nauja gyvybė, kursis grožis, sena taps nauja. Net ir aš sprogsiu iš naujo, būsiu, koks niekada netikėjau, kad būsiu vėl, ir netgi dar geresnis, nes tikiu, kad turiu kažką, kas įžiebs manyje šviesą, kai protas tems, kas mane sušildys, kai širdy siaus žvarbūs vėjai. Tikiu, nes gyvenimas darosi vis gražesnis, nes kasdien atsiranda vis kažkas, kažkas naujo, kažkas iš nieko, kažkas iš laiko. Juk galų gale, neturiu, ką prarasti.

It's for You and also for cold play, which is still awakening souls for their new lives, my love, xyl loto. Thank you.


1 komentaras: