lapkričio 26, 2011

Beveik tuščia apkaba arba kaip supratimas ateina savaime

Vienam iš Bremeno muzikantų. Ne asilui, ne šuniui ir ne paukščiui.

Ta skiautė popieriaus stikle
Su margaspalve juostele
Kažkam tėra tiktai pradžia,
Kažkam tebus jau pabaiga.

Liepsnelė vaško glėbyje,
Malda, įstrigus gerklėje,
Kažką sušildys viduje,
Kažką skandins vienumoje.

Kai nenutylanti gaida
Suks kuklų valsą erdvėje,
Kažkas sau mėgausis tyla,
Kažkas lauks Jos tarpduryje.

Viena kulka apkaboje,
Ledinis kraujas širdyje -
Kažkam akimirka drąsos,
Kažkam - tiesiog žiaurios tiesos.

Šlapi karoliai iš akių
Pabirs kaip žvaigždės iš dangaus -
Kažkur linksmai sau juoksis Ji,
Kažkur Jis tyliai nusišaus.

Kažkas šią naktį taps laimingas,
Kažkam rytojus neišauš -
Kažkur likimas juk teisingas? -
Kažkas kažko kažkur paklaus.

lapkričio 25, 2011

Stovinčio eilėje mintys

Aš tik ramiai sau laukiu, kas nutiks toliau. Ramiai laukiu, nes nieko negaliu pakeisti. Esu įstrigęs momente, kuris man skirtas, ir laukiu tų, kurie man skirti. Viskas jau paskirta. Nėra taisyklių. Nėra dėsningumų. Atsitiktinai. Visiškai. Tikėk, kuo nori, elkis, kaip nori - nieko nepakeisi. Tam, kas gyvena po tavęs, viskas jau įvyko. Dabartis - istorija. Ateitis - istorija.

Žmogaus galimybės neribotos, jei jau taip yra lemta. Žmogus yra niekas, jei jau taip lemta. O aš tik stoviu eilėje ir laukiu, kada kas nors įvyks, kada sužinosiu savo istoriją.

lapkričio 22, 2011

Apie tai, kad net ir trumpos melo kojos palieka pėdsakus

Auksiukui.

Ne dažnai rašau rytais, tačiau rytas už vakarą protingesnis. Pasinaudosiu šiuo intelekto bonusu ir pasistengsiu pakilti į kiek aukštesnį mąstymą, nes kartais jau atrodo, kad visiškai nebegalvoju, ką darau, ką sakau...

Kas šokiruoja labiau nei tiesa? Turbūt niekas. Tiesa turi savybę pasilikti ir iškilti aukštyn po kiek laiko. Ji lengvai nepraeina. Ją sunku pakeisti melu. Tam irgi reikia laiko. Bet melas nėra geras pakaitalas.

Tiek melas, tiek tiesa turi savo svorį. Juos abu veikia sunkio jėgos, dėl kurių jie, eidami žmonių likimais, palieka pėdsakus. Tuo tarpu žmogus, nori to ar ne, seka šiais pėdsakais, kurie nėra abiem atvejais vienodi. Tiesos praminti keliai ne visada būna tiesūs ir lygūs, tad žmogus yra gundomas rinktis kur kas paprastesnį ir trumpesnį melo kelią.



Kartais su tiesa susitaikyti yra sunku. Kartais tai atrodo visiškai neįmanoma, galvą suspaudžia emocijos ir pasaulis, atrodo, tuojau pat sprogs. Tačiau visada išaušta rytas... Rytas kaip šis. Viskas praeina, emocijos išblunka, gyvenimas tęsiasi.

Gerbiu tuos, kurie nepabūgsta pasirinkti sunkesniojo kelio - tiesos. Taip, tai reikalauja drąsos, nes turi žvelgti į akis žmonėms, kuriuos skaudini, kuriems bedi į širdį adatą... Tačiau tiesos kelias, ne taip kaip melo, niekada nesibaigia aklaviete. Sunkumai anksčiau ar vėliau nugalimi ir danguje vėl pasirodo saulė.

lapkričio 17, 2011

Trys žodžiai

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Ar reikia juos tart,
Jei puikiai matai?

Matau akyse
Gelmes dvi dangaus,
Šaltinį minčių
Ir keršto saldaus.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Kartočiau sapne,
Bet vėl pabudai.

Saldžiai po sapnų
Rašau be raidžių
Ant šilko delnų
Likimą žmonių.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Degtukas delne,
Kai šalta labai.

Likimas balsu
Skaičiuos sekundes,
Kai bus vėl tamsu,
Kai lauksiu Tavęs.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Laiptelis žemyn,
Kad skristum aukštai.

Tu ant manęs pyk,
Nutolk kaip audra,
Žaibais užmigdyk
Ir grįžk su banga.

Trys žodžiai - tiek daug,
Kartu - tiek mažai, -
Tik kartą ištark
Ir lik amžinai.

lapkričio 11, 2011

Vienuoliktų vienuolikto vienuolikta arba apie knygas ir žmones, kurie skaito ir rašo

Kada nors tai (ar kažką panašaus) parašysiu į knygą, tačiau dar neparašiau tiek daug, dar neatėjo tam tinkamas metas. O kol kas knygas rašo kiti - daug išmintingesni ir labiau patyrę nei aš.

Šiandien per maždaug valandą perskaičiau trečdalį knygos. Trečdalį knygos, kuri iškėlė į literatūros aukštumas tokį rašytoją kaip Kurtas Vonegutas. Atrodo nesąžininga, kad tai, ką genijai kūrė ištisus metus, paprastasis mirtingasis gali įveikti per trejetą valandų. Deja, tačiau tokia toji genialumo, nemirtingumo kaina - laikas vardan auksinių eilučių literatūros klasikų sąraše. O kiek "rašytojų" miršta taip ir neišspausdinę nė vieno savo veikalo? Tačiau argi tai svarbiausia? Šiuo klausimu sutikčiau su pasakymu, jog

"Žmogus gyvas tol, kol gyvas jo atminimas"

ir visai nesvarbu, ar atsimena tūkstančiai, ar vos saujelė. Ar įmanoma pažinti bent jau šimtą žmonių? Gyvename ir mirštame, manau, nespėję pažinti nė vieno.

Nors Kurto Voneguto "Skerdykla Nr. 5", skaityta šiandien autobuse, buvo labai įdomi, tačiau kartais negalėdavau neatkreipti dėmesio į kažkur šalia sėdinčius ir apie gyvenimą diskutuojančius jaunuolius. Kol akys lėkdavo tekstu, bandydavau įsivaizduoti, kokie tai žmonės (ir tuo metu knygos siužetas, tiesą sakant, mažai rūpėjo). Vis dėlto, visada nustebdavau, kai pakeldavau žvilgsnį ir nužvelgdavau pašnekovus - jie niekada nebūdavo tokie, kokius nupiešdavo mano vaizduotė. Nieko panašaus.

Žmonės nėra tokie, kokie atrodo. Žmonės nėra tokie, kokie dedasi. Žmonės nepažįsta žmonių visą savo gyvenimą. Tiesiog nespėja. Šiose lenktynėse niekas nepasiekia finišo - laimi tas, kas labiausiai stengiasi.

Skiriu Kurtui Vonegutui, didžiam amerikiečių rašytojui, stiprių juodojo humoro bei sarkazmo koncentratų gamintojui, nepabijojusiam skirti dalį savo gyvenimo rašymui to, kas verčia juoktis iš gyvenimo beprotiškumo, už tai, kad privertė stipriau suprasti, jog svarbiausias dalykas, ko reikia gyvenime, yra pats gyvenimas.