lapkričio 26, 2011

Beveik tuščia apkaba arba kaip supratimas ateina savaime

Vienam iš Bremeno muzikantų. Ne asilui, ne šuniui ir ne paukščiui.

Ta skiautė popieriaus stikle
Su margaspalve juostele
Kažkam tėra tiktai pradžia,
Kažkam tebus jau pabaiga.

Liepsnelė vaško glėbyje,
Malda, įstrigus gerklėje,
Kažką sušildys viduje,
Kažką skandins vienumoje.

Kai nenutylanti gaida
Suks kuklų valsą erdvėje,
Kažkas sau mėgausis tyla,
Kažkas lauks Jos tarpduryje.

Viena kulka apkaboje,
Ledinis kraujas širdyje -
Kažkam akimirka drąsos,
Kažkam - tiesiog žiaurios tiesos.

Šlapi karoliai iš akių
Pabirs kaip žvaigždės iš dangaus -
Kažkur linksmai sau juoksis Ji,
Kažkur Jis tyliai nusišaus.

Kažkas šią naktį taps laimingas,
Kažkam rytojus neišauš -
Kažkur likimas juk teisingas? -
Kažkas kažko kažkur paklaus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą