gruodžio 02, 2012

Antys

Niekad nepamiršiu - palei Nerį
Vijos antys rudenį, kai mes abu
Nužingsniavom į svajonių šalį,
Gruodžiui tyliai krentant ant galvų.

lapkričio 18, 2012

Marionetė

Suglebo, lyg kauliukų neturėtų,
Ir pirštai žirklėse nutirpo -
Tos vyšnios, kur rugsėjį sirpo,
Suglebo, lyg kauliukų neturėtų.
Lėlė, atgavus laisvę pažadėtą
Apsiverkė, kai virveles nukirpo,
Suglebo, lyg kauliukų neturėtų,
O pirštai žirklėse nutirpo.

spalio 28, 2012

III

Tiems, kas šiame Pasaulyje tiki ne tik horoskopais.

Įsirėmiau kakta ir trauktis nesiryžtu -
Ir atima, ir laiko nevaldoma jėga -
Tiek čia, tiek tąpus geidžiama, kad grįžtų
Mūs meilė lyg vėžys atbuline eiga.

Priplūsta kraujo mėlyna širdis,
Krūtinėj dunksi ji - daili mergelė moja;
Atsvėrusi po lygiai sidabrą dovanoja
Ir pabaigos gėluonimi kutena išmintis.

Iššoviau strėlę - seksiu, kur nuneš
Skausmu pašventintus laikus - juos Tu
Užliek nors gailesčio versme, kol aš
Uždusiu Tavyje kaip žuvys po ledu.

Įsirėmiau kakta ir trauktis negaliu -
Kitokia perspektyva, kai atspindys man - Tu.

spalio 14, 2012

II

Gaiviai vėsiam, didingai drąsiam ir maloniai šiltam vėjams.

Lieki many, nors pėdom pagaugų
Aš išeinu - išaušo - it svetys nekviestas,
Žvilgsnius į šalį nusuka stiklai langų -
Į pabaigą sapnai - dingstu, kol miega miestas.

Akis užmerkiu ir neriu pro Triumfo arką,
Nežinomas karys palaimina mane viltim,
Kad priešingai nei nutikimuose pagal Remarką,
Išliksiu gyvas aš tiek kūnu, tiek širdim.

"Visi už vieną!" - drąsiai iškeliam rapyras -
Žengiu ne vienas, tad ir priešas nebaisus -
Renkuosi keršyti, kaip siūlė pats Šekspyras,
Atsako broliai garsiai: "Vienas už visus!"

Sunyksta net stipriausi vyrai kovoje,
Bet mūsų nepamirški - nešiokis savyje.

spalio 10, 2012

I

Kas paprastai būna raudonas, bet kartą buvo mėlynas?

Aš šiandien nesiglausiu po skėčiu -
Ten tu - man nebėra jau vietos;
Nuplauti nuodėmes savas geidžiu,
Kur remias praeities alkūnės kietos.

Paklaidinai lietaus baltumoje mane,
Bet kaip? - apsiskaičiuoti negaliu;
Ką kartą sudaužei, nesuklijuosi, ne! -
Nebesulips tie milijonai šipulių.

Tad šiandien nesiglausiu po skėčiu -
Kur aš buvau, tegu žygiuoja kitas;
Mana tiesa netenkina lygčių,
Kur faktorius sėkmės neįskaitytas.

Bet lietūs užsitrauks, nors niekas netikės,
Ir prieš pat naktį saulė vėlei patekės!

rugsėjo 23, 2012

Trioletai

Tarp laumžirgio sparnelių keturių
Savas suknias išsiskleidžia šviesa.
Aš vargšas – nieko neturiu
Tarp laumžirgio sparnelių. Keturių
Kampų svajom sušildyt negaliu,
Jei juos jau šaldo išdidi tiesa –
Tarp laumžirgio sparnelių keturių
Savas suknias išsiskleidžia šviesa.

„Atmerk akis – aš svetimas,“ -
Pasauliui tyliai pakuždėsiu.
Kai auštant Tavo plaukus liesiu,
Atmerk akis. „Aš – svetimas
Kaip krantas, dar nepasiektas -
Smalsių naujakurių norėsiu.
Atmerk akis – aš svetimas
Pasauliui,“ – tyliai pakuždėsiu.

Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas –
Ar jie kalti, kad lijo visą dieną?
Lašai užkamšė šviesulį kiekvieną,
Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas.
Ar mirštantį paguos kas užuot triūsęs?
Kas dovanos gyvenimą dar vieną?
Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas –
Ar jie kalti, kad lijo visą dieną?

Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą -
Atsiminimai dabarty suranda vietą
Ir švelniai žudo. Šypsena mylėta
Primins man vasarą gėlėtą -
Svajonių pievą, pažadais užsėtą,
Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą.
Lyg nuraminusi (savy) tą žodį netesėtą
Taip švelniai žudo šypsena mylėta
It prašo atsigręžt į praeitį duobėtą,
Pasitaisyt – žydėt, kaip pažadėta, -
Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą.

Nerimo kilpomis laišką nunersiu,
Įkalinęs stikle paliksiu bangoje -
Žodžius išduosiu, smaugusius mane
Nerimo kilpomis. Laišką nunersiu –
Kas praeity pagauta, į ateitį išmesiu -
Kol mintys nepaklydo galvoje,
Nerimo kilpomis laišką nunersiu,
Įkalinęs stikle paliksiu bangoje.

rugsėjo 20, 2012

Neišbaigta harmonija

Prisistato Viator.

Žiema

Šaltis glamonėjo jos nuostabų veidą. Besileidžiančios saulės metami medžių kontorų šešėliai tyliai apglėbė ją. Blausios švieselės, užsižiebusios danguje, vertė kelti žvilgsnį aukštyn ir gėrėtis nuostabiu vaizdu. Tačiau ji atkakliai stebėjo vėjo tingiai pustomą sniegą. Šiltos ir liūdnos akys stebėjo tarsi smilteles nešiojamas snaigeles, kurios buvo kiekviena ypatinga, kiekviena nuostabi. Tačiau visos snaigelės užkliūdavo už to paties seno žibinto prie kurio ji glaudėsi. Žibinto, kuris niekad nebešvies... Žibinto, kuris stovėjo surūdijęs užmirštoje gatvėje be namų... Mergina stovėjo vieniša, o argi galėjo kitaip..? Iš po dailios kepurėlės leidosi nuostabiai tiesūs plaukai, kurie kvepėjo vėju, kurie kvepėjo laisve... Mergina, vis kilstelėdavo akis ir šyptelėjusi jas iškart nuleisdavo. Ji laukė Jo. Žinojo, kad susitiks tik tą vienintelį kartą, pabučiuos į lūpas ir palydės Jį jaukia gatvele, kurioje be šakomis susikabinusių medžių daugiau nieko nebuvo... Žinojo, kad toje kelionėje ji bus vienintelė Jo draugė, vienintelė, kuri jį supras, vienintelė, kuri paėmus Jam už vėsios rankos žvelgs į jo išgąsčio pilnas akis ir tyliai tars tuos žodžius... Likimas juos suves ten, kur juos ir išskyrė... Ir tada abu grįš namo – į tobulą harmoniją... Gūsis nunešė tas mintis tolyn gatvele... Ir vis dėlto vėjas toliau nešios snaigeles, o ji vis lauks pasirodant jo amžinai estetiškoje žiemoje...

rugsėjo 18, 2012

***

Keista turėti darbų, kurie ilgesni už mane patį - atrodo, taip neseniai tai pradėjau, tačiau taip pat jau tiek daug laiko praėjo, kad nebegaliu tęsti taip, kaip tada norėjau - aš jau nebe tas, kuris kilo pradžioje, - aš dabartyje suklupęs - jau kitas ar kitoks. Tad ar verta tausoti tęstinumą dėl kažko, kas sau pažadėta praeityje, ko nebėra, kas - atrodo - visiems laikams laike pradingo?
Taip klystu, kai noriu nedaryti klaidų.

rugsėjo 17, 2012

Aguona

Aguona raudona baltam sniege,
Kuris dar neiškrito - ne,
Brangina vilties grūdą
Aguona raudona. Baltam sniege
Prieš angelus pusnų suklupęs
Aš meilę saugosiu, nes ji -
Aguona raudona baltam sniege,
Kuris dar neiškrito - ne.

rugsėjo 12, 2012

Laukimas #2

Šypsniui.

Dieną,
Kurios nuogybėje sustosiu,
Kuri šviesi net ir akliems,
Aš iššvaistysiu dėl Tavęs -
Lyg turčius dosniai paaukosiu -
Nors po minutę vieną tiems,
Kurie skaičiuoja sekundes.

Naktį -
Sargę mūsų paslapčių -
Sudėtą iš blyškių svajų,
Volframo siūlėm suadytą,
Į gabalus aš sudraskysiu,
Kad tiktai būtų vėl šviesu,
Kad tik greičiau sutikčiau rytą.

rugsėjo 06, 2012

Drambliai

Šešėliais dieną laižo sutemų liežuviai,
O mėnuo geria laiką gurkšniais dideliais;
Drambliai, kur Žemę neša, ilsisi suklupę
Ir slegia - nuolat slegia - mus padais apvaliais.

Pilki kauliniai bokštai šviesą man užstoja
Ir negaliu be Saulės, kol atbuli kvailiai
Geltonais klevo lapais liūdesį skaičiuoja, -
Aš jų nesuprantu - visur aplink drambliai.


rugpjūčio 27, 2012

Laukimas

Šypsniui.

Momentus, kai širdys vaikų, dar negimusių,
Stuktels krūtinėn patį pirmąjį kartą,
Tau surinksiu visus vardan To nepatyrusių -
Su didžiu dievų gailesčiu buvo šitaip nutarta.

Miegą, kuomet akys, niekada nematytos,
Sapną nuspalvos baltai it žydrynė sniegą,
Saugosiu Tau amžinai lyg mintis nerašytas
Ir nė už ką niekada neiškeisiu į nieką.


rugpjūčio 24, 2012

Pasirinkimai

Vienaip ar kitaip pasirinkimai yra neišvengiami. Važiuodamas autobusu pamaniau (net tik tai, kad jame gimsta geriausios mintys, bet ir) kad viskas aplink primena didžiulį pokštą su dovanų dėže. Ji didžiulė kaip pats gyvenimas, o joje dar galybė mažesnių dėžučių, kurias žmonės renkasi atverti (arba kažkas pasirenka už juos pačius). Taip važiavau autobusu, lenkiau miestus, vieni žmonės įlipo, kiti išlipo ir supratau, kad daug kur nesu buvęs, daug dėžučių net nesu pravėręs. Manajame mieste yra mano gatvė, joje - mano namas, jame - mano kambarys, lova, pagalvė... Dėžės dėžėse, kol galiausiai... degtukų dėžutė, kuria apsiriboja mano gyvenimas. Kartas nuo karto iškišu galvą lauk, tarsi norėdamas apsidairyti, bet praverti naujų dėžių vis nesiryžtu, man nedrąsu... Kažkodėl. Bet juk ne man vienam taip?
Kodėl pradėti kažką naujo taip sudėtinga ar sunku? Kodėl pažįstu tik degtukų dėžutę, kai pasaulio "dėžutė" net netelpa į mano įsivaizdavimo ratą? Faustiška dilema, tiesa?

***

Savo dėžutėje visą gyvenimą gyveno Jis. Jis šypsojosi, visada buvo geros nuotaikos ir aplinkiniai niekada net nesuabejojo, kad Jį kankina problemos (vienokios ar kitokios - kaip ir kiekvieną). Gera nuotaika buvo tarsi oda, už kurios Jis slėpėsi nuo žmonių. O gal nuo kažko didesnio ir stipresnio, kas stebėjo Jį iš šalies, ko Jis bijojo, ką norėjo apeiti klaidžiame laiko vingyje?
Jis mirė. Jo odą palaidojo, tačiau Jis pats gyveno toliau, nors kiti to dar ilgai nesuprato. Turbūt nenorėjo suprasti.

***

Nuo piktų dievų akių
Slėpsiuos gurkšnyje naktų,
Lyg varveklį liežuviu
Apkabinsiu su kaupu

Tave.


rugpjūčio 10, 2012

Kalės vaikas / Geltonas traukinys

Pagal tai, ką šiuo metu rašau...

Nors nebūtis
ir ne be pagrindo
susigrąžinti jį
norėjo,
bet pavėlavo,
nesuspėjo
ir Žemė tapo jam namais -
širdis krūtinėje
jau plakė,
akutės
jau plačiai stebėjo,
jo pirštai
smalsiai grabinėjo
gyvenimo briaunas
minkštais nagais.

Mama,
jo žvilgsnio nesulaukusi,
išėjo,
neatsisveikino,
sėkmės nepalinkėjo;
naktis tamsi -
kuri jį apkamšys -
jos akimis
tarsi žarijomis
spindėjo
ir tuos,
kurie ją matė,
nupurtė drebulys.

Užaugo jis nekaltas -
čia kaltint reikia laiką;
kas bus? -
visi stebėjo, -
ir ką jis sumanys?
bet pastebėt nespėjo -
mažytį kalės vaiką
lyg nuosavą
nusinešė
geltonas traukinys.

rugpjūčio 09, 2012

Raketos

O man patinka
bėdas nuvainikuoti
ir
rasoje atgulus
pėdas
žiogų
skaičiuoti.

Taip amžinai galiu -
guliu
ir raketas stebiu,
kurios chirurgiškai
lyg
daktaras
po krūtine
aštriu peiliu
per žilą dūmų plauką
priartėja
prie visatos
paslapčių.

rugpjūčio 01, 2012

Išdavikiškas

Atleisk jiems, Salomėja,
kurie žodžiu
pavėjui
švaistosi
nelygu gniūžtėm sniego
ir liūdi,
kai nekliudo nieko.

Atleisk,
už nežinojimą neteisk, -
tradicijas,
kurias mylėjai,
jie pakeitė -
nė sumirksėt nespėjai -
suprask,
ir jie
savaip
iš naujo
norėjo būti
išradėjai.

liepos 27, 2012

Tamsa

Žinojau niekada, kas tu
Esi, kai būname kartu,
Kodėl verki, tari myliu
Ir persmelki balsu tyliu.
Kas lūpose, paslėpk raštu
Po anspaudu ir man paštu
Išsiųski baltu karveliu,
Į tolius palydėk žvilgsniu.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas,
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Nakty aš nieko nematau
Ir tyliai atiduodu tau
Akis savas, žingsnius savus,
O vėjas pėdsakus užpūs.
Ar reikia dar pasaulio tau
Tada, kai pirštuose laikau
Tave ir klausimus visus
Pamiršk lyg rytmečio sapnus.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Aš pašnibždėsiu, ar girdi,
Kaip brėkšta tolyje šviesi
Aušra ir tyliai mėnuo dings,
Kai mudu miegas pasiims...

Šįsyk žodžiai, mintys, dalelė širdies, kuriems reikia balso, kad šauktųsi pasauliui. Kai nebylūs žodžiai suskambės muzika, mielai pasidalinsiu tuo su Jumis, "Fluctus cerebri" lankytojai.


liepos 17, 2012

Švendrai

Kai pirmą kartą pamačiau, kaip linguoja švendrai (o gal ten buvo meldai?), dar ir jų pavadinimo tiksliai nežinojau, nors nežinau ir dabar. Tąsyk užsimiršęs tarsi Niutonas klausiau savęs, ar jie linguoja dėl vėjo, ar patys savo šokiu kuria vėją. Užsimiršau taip, kaip kartais žmogus svajonėse užmiršta savo kalbą ir, išgirdęs ja kalbant aplinkinius, susimąsto, jog tos mįslingos lūpų ir liežuvio keverzonės išties keistos. O kas, jei visi klysta ir reikia įžvelgti ar pajusti šį tą daugiau, kad suvoktumėme, kokia yra tiesa? Tikra tiesa.

Lygiai taip pat užsimiršęs pirmą sykį išvydau Ją šokančią. Jai nereikėjo vėjo, diktuojančio ritmą, nereikėjo saulės ar žvaigždžių, įžiebiančių akyse kibirkštėles - Jai nereikėjo nieko - Ji buvo gyva iš savęs, iš kažkokios jėgos, kuriančios grožį ir griaunančios laiką. Ji nardė muzikoje - dainoje, kurios niekas neprisimins, akimirkose, kurių net šilčiausi norai nebesugrąžins. Ji tiesiog buvo pranašesnė už likusį pasaulį - ankštą šokių aikštelę - tad netrukus dingo kaip į vandenį. Tiksliau, kaip į dangų. Pakilo tarsi kregždė, neapsikentusi netalentingo švendrų lingavimo.

Apsidairiau.

Ji stabtelėjo prie manęs ir atsisėdo puriame minkštasuolyje. Atsilošiau ir įsitaisiau patogiau. Atsipūtėme ant minkšto odinio debesies - tik aš ir mano angelas. Tik tada dar to nežinojau.


liepos 05, 2012

Milžinai

Tu nežinai - žinoti negali -
Kur lygu, ten tekėjo upė
Ir aš užaugau netoli tenai,
Kur laikui niekas neberūpi.

Nes nežinai - žinoti negali -
Jau lygu, kur tekėjo upė,
Ir ilsisi jau žemėj milžinai
Kuriuos ji supė, supė, supė...

birželio 06, 2012

Laumžirgiai

Tai, ką jau seniai norėjau parašyti, tik nedrįsau pasidalinti.

<...>
Įmerkęs mėlynas pėdas į vandenį jis sėdėjo ant ežero kranto. Kažkur už nugaros gulėjo nuvirtęs jaunuolio vežimėlis. Pasilenkęs į priekį ir priglaudęs krūtinę prie kelių, jaunuolis stebėjo savo atspindį nerimstančiame paviršiuje. Jame raibuliavo pavargęs veidas, per savo trumpą egzistenciją matęs gerokai per daug.
Per colį nuo vandens paviršiaus skraidė pora laumžirgių. Susikibę jie atrodė gana nerangūs ir nebedemonstravo tokių piruetų, kokius sugebėdavo atlikti skrisdami po vieną, tad jaunuolis staigiu judesiu nesunkiai suspaudė pirmojo sparnelius delne. Daug negalvojęs, o gal tiesiog instinktyvaus smalsumo vedinas jis nutraukė laumžirgio sparnus ir paleido porelę atgal – į tyrą vasaros orą, ramiai banguojantį ežero paviršių.
„Skrisk!”
Tačiau dviejų sparnų porai buvo per mažai ir laumžirgiai įkrito į vandenį. Abu. Dar kurį laiką ryžtingai krutėję vabzdžių kūneliai įstrigo lipniame paviršiuje.
„Paleisk... Kodėl jo nepaleidi?“
Dar po akimirkos laumžirgiai sustingo ir nugrimzdo į ežero gelmę. Nors prie kranto, kur sėdėjo vaikinas, gylis turbūt nesiekė metro, tačiau niūriame danguje vanduo neatrodė skaidrus ir netrukus vabzdžiai dingo tamsioje nebūtyje.
„Kodėl jo nepaleidai? Galėjai gyventi...“
Akimirksniu vanduo pražudė tai, ką pats sukūrė. Sutvertas kurti, jis naikino ir žudė. O gal tik pasiėmė seną skolą – tai, ką pats kažkada išdavė veltui – gyvybę? Meilės sąžinė taip pat nebuvo švari – kažkur ten, kur nuskendo laumžirgiai, klajojo nerami jos šmėkla ir drumstė šalto iki kojų mėlynumo ežero bangas.
Vaikinas ironiškai šyptelėjo, matyt, pamiršęs, kad pats ir nutraukė laumžirgiui sparnelius. Dabar jis nieko nesigailėjo, anaiptol – atrodė, kad kažkas, stipresnis už jį patį, atvedė jį čia tam, kad išmokytų svarbią tiesą. Ir jei taip ir buvo, tuomet pamoką jis suprato ir prisiekė sau niekada jos nepamiršiąs.

gegužės 27, 2012

Legionas skruzdėlių

Tai nebus tik virpulys -
Legionas skruzdėlių
Tarsi ledo kamuolys
Bėgs nepramintu keliu -

Lyg šlaitu - gilyn žemyn -
Risis nugaros šilku;
Ar jauti kaip drebulys
Virsta bučiniu šiltu?

gegužės 22, 2012

Gintaras

Beribėj jūroj skęsta saulė,
Be sąžinės nusidriekia dangus
Ir noro nesulaukia vaško žvakė
Tenai, kur skaisčiai šypsosi žmogus.

Sustok dabar, akimirka žavinga,
Šiandien alyvų suknios vėjy sninga;
Didžiulį laimės šypsnį žanduose
Įkalink saulės gintaro krisle.

Su gimtadieniu...

gegužės 11, 2012

Plaktukas

Tu nežiopsok ir peršok balą,
Neklausk savęs, kodėl šypsais,
Kai lyg plaktukas širdį kala
Pavasaris lietaus lašais.

balandžio 29, 2012

Žvaigždė

Tu nežinosi, kad esu
Kažkur toli už debesų
Tarp astronomų kliedesių,
Glėby visatos paslapčių.

Bet saulė skęs ir taps tamsu;
Viena tarp begalės žmonių
Tu slėpsies - kūkčiosi balsu,
Nes laimė nugrįsta skausmu.

Pažvelk aukštyn, neslėpk akių,
Pabėk į naktį nuo minčių.
Už Paukščių tako, tarp žvaigždžių
Tau šypsnį spinduliu siunčiu.

balandžio 23, 2012

Meteoras

Šypsniui.

Apsikabinęs šaltą tiesą
Žvelgiu aukštyn į meteorus -
Iš ten, kur naktys grobia šviesą,
Kažkas į Žemę siunčia norus.

Nedaug man reikia - rasti laimę -
Tik švelnų delną spausti saujoj,
Išvysti šypsnį, mirti meilę
Ir rytą vėl atgimt iš naujo.

Dangau, atsiųsk man meteorą, -
Aš lauksiu atokiam pavėsy -
Nes tik išpildęs mano norą,
Ramiai pasiimt mane galėsi.

balandžio 12, 2012

Lietus

Šypsniui.

Stovėsiu vienumoj ant akmenų
Atvertęs veidą į bespalvį lietų,
Tikėsiu - šypsena, kurią menu,
Išliks kažkur būry sapnų dulkėtų.

Stovėsiu lietuje ant akmenų
Tamsoj, kur neretai širdim matai;
Per naktį liūdesį pilkų akių
Nuplaus tik ilgesio pilni lašai.

Stovėsiu naktyje ant akmenų
Ir tyliai laimės žiburiu spindėsiu -
Manasis volframo siūlelis - Tu,
Tad švelniai lūpom šiltą lietų liesiu.

Sustok šiltoj nakty ant akmenų,
Atverski veidą į bespalvį lietų -
Nukrisiu iš dangaus tyru lašu
Ant lūpų Tau, kad akys suspindėtų.

kovo 31, 2012

Pora

Paskutinė pora strofų. Žaliam laukui.

Aš skęstu tirštoje arbatos migloje,
Aš tyliai pasiduodu nekovojęs -
Pabėgti negaliu, kol mintys galvoje;
Kas duos sparnus, kurie aplenktų kojas?

Aš skęstu pilkame arbatos glėbyje,
Dingstu rate klaidžių šešėlių,
Viliuosi, karčią tiesą manyje
Pasaldins pora cukraus gabalėlių.

kovo 24, 2012

Vienuma

Kas buvo kažkada uola,
Dabar tik apvalus akmuo -
Grakščiai sumos mikli ranka,
Sekundę suvirpės vanduo.

Rymosiu tolimam krante,
Kai atsiris šilta banga;
Švelniai lyg motina ryte
Šnabždės į ausį vienuma.

Stovėsiu čia lyg švyturys,
Kuriam jau svetima šviesa -
Tamsoj suprasiu, kad negrįš
Ji niekad niekad niekada.

kovo 19, 2012

Keturi karaliai

Valdovams Dovydui, Aleksandrui Makedoniečiui, Karoliui Didžiajam ir Cezariui.

Stropiai galąstos žvilgsnių smailės
Rate lyg špagos susirems -
Jos patikės - problemos baigės
Ir protai valandai užtems.

Vyno taurėj paskęs Paryžius
Ir svajos, kaip nukakt tenai,
O kitą guos medinis kryžius -
Maldoj klūpėti vakarai.

Delne atgulus stiklo šukė
Manys, jog deimantas jinai,
Ketvirto skruostu risis upė -
Tylioj širdy duš pažadai.

O laikas niekada netingi -
Visus valdovus pražudys,
Tik keturi karaliai nemirtingi
Azarto kaukėm amžinai valdys.


Dėl visai suvokiamų priežasčių, ateinantis eilėraštis bus apie dvejetą, o ne trejetą. Šerlokas Holmsas turėjo tai nujausti, ar ne, daktare Vatsonai?

Liko dvi. Kuo toliau tuo sunkiau. Aš dėl Jūsų, Jūs dėl manęs. Mainomės... Jausmais, emocijomis, mintimis...

Chanel No. 5

Užmerk akis ir kvėpk giliai -
Taip atsidursiu Tavyje.
Nedusk ir leisk man nebyliai
Išnykti vėjo glėbyje.

Mane paleisi ir norėsi
Užmiršt mane, bet aš dažnai
Užklupsiu vėl, kai jau tikėsi,
Jog mano vardą pamiršai.

Kai mylimą glėby suspausi,
Suprasi - nieko nežinai -
Manęs nuo sielos nenuprausi,
Kol Tau mane primins Jinai.

Atokvėpis ir nors pradink -
Nes kol kvėpuosi, bus sunku
Pamiršt - juk tuzinai aplink
Kvepės manim - Chanel penktu.

kovo 16, 2012

Šešta duobutė

Nebesėdėk tamsoj - mane paliesk,
Pirštu pajuski manąjį pasaulį.
Aš būsiu Tau dosni, tik pasikviesk -
Ir amžinoj nakty nušvisiu saule.

Įsidėmėk mane - akių nereiks -
Širdis diktuos Tau tai, kas parašyta.
Kas šiandien gyvas, tas pasveiks,
Bet liks randai, kaip žvaigždės lieka rytą.

Tiesa gyva, nors Tu jos nematai,
Tik klysdamas artėji po truputį,
O tai, ką paslėpė ženklai,
Įmint padėsiu aš - šešta duobutė.

kovo 14, 2012

Kaip mintys bangavo pastaruosius metus

"Fluctusui" jau beveik metukai. Prisimenu, tą 2011 metų kovo 14 dieną buvau gal kiek pyktelėjęs ir iš senojo tinklaraščio liko tik vienas įrašas - Pilnas namas (for Rosie) - visa kita kartu su pirmuoju tinklaraščio variantu buvo ištrinta (arba tiesiog paslėpta kibernetinėje erdvėje, kuo aš nenorėčiau tikėti). Tarp pirmųjų įrašų buvo miniatiūros, skirtos manajam šimtadieniui, poeto Just.Marcinkevičiaus atminimui, tokios pačios dalios paralelinės klasės draugei (tada ją pavadinau Liepa), anų metų rinkimams bei kovo aštuntajai - vien eseistika. Tuo tarpu dabar, atsivertus pradinį "Fluctuso" puslapį, pasitinka vieni eilėraščiai... Nejaugi metai taip viską keičia?

kovo 11, 2012

Septyni garsai

Aš čia ir man nė kiek nešalta -
Nors Tu toli, girdžiu Tave gerai -
Kaskart iš naujo tarsi pirmą kartą
Mane sušildo septyni garsai.

Klavišais grok, mintim akomponuosiu -
Linguoki tarsi nendrė jausmuose,
Kukliu žvilgsniu Tavų akių ieškosiu,
Nes muzika ne pirštuose, o širdyse.

Melodija nutrūks ir atsistosi -
Audringai Tau vienai dėkos visi,
Bet šypsnis neišsprūs, nes Tu žinosi,
Kaip gimė do ir kur pražuvo si.

kovo 10, 2012

Marso aštuntoji

Vanduo trapiam vazos stikle
Girdės, kaip džiūva pigios tulpės.
Viena vėl verksi tamsoje,
Nes grįžta varnom baltos gulbės.

Kai rytas praeitį maršina
Ir tyliai nusidėt vilioji,
Vėl saulė naują rytą gina -
Išnyksta Marso aštuntoji.

Girdi, kaip krinta spindulys?
O gal gali užuosti lietų?
Ar laikas grožį nužudys
Tik tam, kad akys vėl regėtų?

kovo 07, 2012

Tinginio tvorelė

Poetai - tai beširdžiai tinginiai;
Poemos jų lyg tvoros be lentų -
Tik šąla sustatyti sakiniai
Nuogi, kuriuos mintim aprengsi Tu.

kovo 03, 2012

Devyni katino gyvenimai

Plentu praskries automobiliai,
Nuo lentynėlės kris vėl žirklės,
Liepsna kailiuką svilins tyliai
Ir užsitrenks medžioklio pinklės.

Plaučius užlies aštrus vanduo
Ir iškabins vaikėzai akį,
Už kojos čiups kaimynų šuo,
O iš paskos užvers ir žvakę.

Kai liks gyvybė tik viena -
Ta devinta, paskutinioji -
Iltis į kaklą lyg hiena
Suleis nekantriai mylimoji.

kovo 01, 2012

10

Pavasariui, nes būtent pavasarį vyksta gražiausi dalykai.

Po dešimties savaičių sniego
Vėl sunkiai kelsimės iš miego
Ir versimės atgal, nes nebenorim nieko,
Kol žadintuvai velniškai skambės.

Po dešimties pilnų mėnulių
Šiltoj pusny svajonės guli
Ir dreba jos, nes jau vilties neturi,
Tad dar ne dešimt pilnačių drebės.

"Negrįšiu ten, kaip nesugrįžta aitvarai -
Jie krenta, byra tarsi pelenai -
Tačiau kažkur toliau gyvens Jinai
Ir aš Jos mintyse," - mana širdis tikės.

Praskries ilgų sekundžių dešimtis,
Nebepavys jų ta naivi mintis,
Jog atsimerksiu, būsiu išimtis -
Ir vėl Jos akys į mane žiūrės.

vasario 27, 2012

Einu šalin

Paskutinį kartą Kačiui.

Paskendęs jūroje žmogaus
Akių, kurios jau nebeklaus,
Kas buvo ir kas bus rytoj,
Išnyksiu aš kaip dulkė tuoj.

Nėra žmogaus - nėra problemos -
Nebegalioja teoremos -
Juk viską moku mintinai;
Einu šalin, jei taip manai...



vasario 21, 2012

Skatikas

Hermionai.

Delne tik skatikas
Suspaustas šiltai -
Kampe guliu dykas -
Toks, kokį matai.

Nereikia man visko -
Aš nieko turiu.
Nebudink iš miego,
Kol laimėj guliu.

Mintis - lietaus lašas,
Svajonė - dangus;
Nes tik apsiniaukus
Prasmingas žmogus.

Suplyšęs skatikas
Saujelėj šiltoj -
Nuo jo ir pradėsiu
Gyventi rytoj.

vasario 16, 2012

Atsakymais ateina sausra

Tikroji tiesa vėl seka iš nepaneigiamų klasiškų aksiomų...

Neatsakyti klausimai leidžia abejoti, svajoti ir įsivaizduoti kažką, ko galbūt net nebus. Ieškoti paguodos savyje tampa beprasmiška, kai supranti, kad tik meluoji sau, o taip būna visada. Visada meluojame sau, nes istorija yra tikra tik tada, kai ji pasakojama pirmąjį kartą. Tuomet dažniausiai žmogus ją pasakoja sau, perleisdamas pro sidabrinį minčių filtrą, o mintys pakeičia tiesą. Žmogui ji atrodo grynesnė, tačiau taip nėra. Pasikartosiu - siurrealizmas...

Galima tikėti, tačiau reikia norėti tikėti. Kad tikėti, reikia nežinoti, nes tai ir yra tikėjimo esmė - tikėjimasis sau palankios nežinios, ateities (juk tai tas pats?). Tai vėlgi klausimas, į kurį nereikia atsakyti... Tačiau žmonės smalsūs ir linkę atsakinėti. Jie tampa cinikais, kurie viską neigia, kuriems nereikia nieko, ko jie negali paaiškinti. O man reikėjo... Dažnai gaila, jog aplinkiniai atsako tavus klausimus. Gaila, jog jie ne gyvena, o iš anksto nutaria, kas ir kaip bus rytoj ir palieka atsakymą man tarp eilučių... Simpatiškų ranka raitytų eilučių.

Taip, aš guodžiuosi, nes nelengva suprasti, kad niekada nebematysiu jūros už lengvučių rėmeliuose įkalintų stiklų.

Gyventi niekad neskubėk,
Nekvaršink klausimais galvos,
Paskui atsakymus nebėk -
Nes taip tik tolsti nuo tiesos.

Mau, kačiau, mau.

sausio 30, 2012

Nevykusi skyriaus pradžia

Ateities nuspėti neįmanoma, nebent ji pati nori išsiduoti. Ji paslepia nuorodas praeityje tarsi įspėdama, kad kažkas tuojau pat neišvengiamai įvyks. Naivuoliai gali manyti, jog ateitis siunčia į gatves juodus katinus, slepia sagas ar augina trilapius dobilus, tačiau tikrieji jos ženklai – gerokai subtilesni.

sausio 12, 2012

"Pasakos baigiasi laimingai" - melavo žvejys

Neramaus ežero paviršiumi valtimi yrėsi keturi žvejai. Tai būvo jų tradicija - kiekvieną savaitgalį leisti ištikimų draugų kompanijoje, o tam nebuvo geresnės vietos už tyrąjį ežerą.
Tąkart jau temo. Laimikis buvo menkas, tad valtyje vyravo prasta nuotaika, tvyrojo tyla ir ramybė, kurią užgožė ežero bangų ošimas. Žvilgsniai jau krypo kranto link...
Vyriausiajo žvejo plūdė paniro po vandeniu. Jis griebė meškerikotį ir ištraukė auksinę žuvelę. Ežeras nurimo, ėmė kauptis debesys. Žuvelė prabilo žmogaus balsu:
- Žvejy, paleisk mane. Aš dosniai tau atlyginsiu. Galiu dovanoti šilumą akims, šilumą lūpoms, šilumą glėbiui ir šilumą širdžiai, tačiau neapsigauk - visai kaip pasakose gali pasirinkti vos tris iš jų.
Vyresnėlis pasirinko šilumą akims, lūpoms bei širdžiai ir paleido žuvelę į vandenį.
Vyrai grįžo į krantą, prieplaukoje pririšo valtį ir išsiskirstė kas sau. Vyriausiasis be laimikio grįžo pas žmoną, tikėdamasis, kad ši vėl putosis kaip ežero banga, parsirisdama į krantą, tačiau taip nebuvo - pastaroji laukė jo su gardžiausiais patiekalais. Sėdantį prie stalo vyrą ji pabučiavo į kaktą.
Kitą savaitgalį vyriausias žvejys nebepasirodė prie ežero, kai trijulė jo laukė. Jis nedrįso ateiti - sėdęs prie stalo jis paprasčiausiai nebegalėjo pakelti rankų, prisiliesti prie žmonos pagaminto valgio, dėkingai jos apkabinti. Nepaisant to, kad žvejo rankos niekada negrįžo, žmona mylėjo jį visą likusį gyvenimą, o draugai išplaukė į ežerą be jo.

sausio 05, 2012

Durys

Vakaras. Berniukas guli savo lovoje. Į kambarį ateina mama, pabučiuoja vaiko kaktą, apkamšo jį prieš miegą. Berniukas jau didelis - pasakos jam nereikia, tačiau jis paprašo, kad mama paliktų duris praviras - pro jas iš tėvų miegamojo sklis šviesa, šiluma... Tai palydės į miego karalystę maloniau už bet kokią pasaką, o ryte bus šilta.



Jau nebesistebiu, kad durys yra taip pamėgtos literatų - juk jos turi tiek daug reikšmių: "atviros durys" - kvietimas, "uždarytos durys" - uždarumas, vienatvė, dar bala žino kas, "slenkstis" - permainos, perėjimas kažkur, vėl nežinia kur. Puiki metafora. Pažaisiu ja.