sausio 30, 2012

Nevykusi skyriaus pradžia

Ateities nuspėti neįmanoma, nebent ji pati nori išsiduoti. Ji paslepia nuorodas praeityje tarsi įspėdama, kad kažkas tuojau pat neišvengiamai įvyks. Naivuoliai gali manyti, jog ateitis siunčia į gatves juodus katinus, slepia sagas ar augina trilapius dobilus, tačiau tikrieji jos ženklai – gerokai subtilesni.

sausio 12, 2012

"Pasakos baigiasi laimingai" - melavo žvejys

Neramaus ežero paviršiumi valtimi yrėsi keturi žvejai. Tai būvo jų tradicija - kiekvieną savaitgalį leisti ištikimų draugų kompanijoje, o tam nebuvo geresnės vietos už tyrąjį ežerą.
Tąkart jau temo. Laimikis buvo menkas, tad valtyje vyravo prasta nuotaika, tvyrojo tyla ir ramybė, kurią užgožė ežero bangų ošimas. Žvilgsniai jau krypo kranto link...
Vyriausiajo žvejo plūdė paniro po vandeniu. Jis griebė meškerikotį ir ištraukė auksinę žuvelę. Ežeras nurimo, ėmė kauptis debesys. Žuvelė prabilo žmogaus balsu:
- Žvejy, paleisk mane. Aš dosniai tau atlyginsiu. Galiu dovanoti šilumą akims, šilumą lūpoms, šilumą glėbiui ir šilumą širdžiai, tačiau neapsigauk - visai kaip pasakose gali pasirinkti vos tris iš jų.
Vyresnėlis pasirinko šilumą akims, lūpoms bei širdžiai ir paleido žuvelę į vandenį.
Vyrai grįžo į krantą, prieplaukoje pririšo valtį ir išsiskirstė kas sau. Vyriausiasis be laimikio grįžo pas žmoną, tikėdamasis, kad ši vėl putosis kaip ežero banga, parsirisdama į krantą, tačiau taip nebuvo - pastaroji laukė jo su gardžiausiais patiekalais. Sėdantį prie stalo vyrą ji pabučiavo į kaktą.
Kitą savaitgalį vyriausias žvejys nebepasirodė prie ežero, kai trijulė jo laukė. Jis nedrįso ateiti - sėdęs prie stalo jis paprasčiausiai nebegalėjo pakelti rankų, prisiliesti prie žmonos pagaminto valgio, dėkingai jos apkabinti. Nepaisant to, kad žvejo rankos niekada negrįžo, žmona mylėjo jį visą likusį gyvenimą, o draugai išplaukė į ežerą be jo.

sausio 05, 2012

Durys

Vakaras. Berniukas guli savo lovoje. Į kambarį ateina mama, pabučiuoja vaiko kaktą, apkamšo jį prieš miegą. Berniukas jau didelis - pasakos jam nereikia, tačiau jis paprašo, kad mama paliktų duris praviras - pro jas iš tėvų miegamojo sklis šviesa, šiluma... Tai palydės į miego karalystę maloniau už bet kokią pasaką, o ryte bus šilta.



Jau nebesistebiu, kad durys yra taip pamėgtos literatų - juk jos turi tiek daug reikšmių: "atviros durys" - kvietimas, "uždarytos durys" - uždarumas, vienatvė, dar bala žino kas, "slenkstis" - permainos, perėjimas kažkur, vėl nežinia kur. Puiki metafora. Pažaisiu ja.