sausio 05, 2012

Durys

Vakaras. Berniukas guli savo lovoje. Į kambarį ateina mama, pabučiuoja vaiko kaktą, apkamšo jį prieš miegą. Berniukas jau didelis - pasakos jam nereikia, tačiau jis paprašo, kad mama paliktų duris praviras - pro jas iš tėvų miegamojo sklis šviesa, šiluma... Tai palydės į miego karalystę maloniau už bet kokią pasaką, o ryte bus šilta.



Jau nebesistebiu, kad durys yra taip pamėgtos literatų - juk jos turi tiek daug reikšmių: "atviros durys" - kvietimas, "uždarytos durys" - uždarumas, vienatvė, dar bala žino kas, "slenkstis" - permainos, perėjimas kažkur, vėl nežinia kur. Puiki metafora. Pažaisiu ja.

Užtrenk stipriai duris ir lauk išeik,
Nežvelk atgal kreivu žvilgsniu - nereik,
Pamiršk, kad čia buvai - išnyk,
Tik šilumą su manimi palik.

Užsitrenkti kartais reikia - tai puikiausias būdas viską permąstyti, apsvarstyti klaidas, pasimokyti iš savęs ir kitų, tačiau ir tai negali trukti per ilgai. Atsitvėrus nuo išorės keturiomis sienomis ir saugant šilumą iš praeities galima tiesiog užtrokšti, uždusti ar išprotėti. Tad anksčiau ar vėliau tenka praverti duris ir grįžti į pasaulį medžioti naujų įspūdžių.

Gal aš ir ne pirmas tai pastebiu, bet durų rankenos yra ne ką prastesnė metafora už pačias duris. Tiesa, pirmoji turbūt ne tokia universali kaip antroji, tačiau vis tiek... Juk dažniausiai durys turi rankenas iš abiejų pusių - visada galioja atgalinis ryšys - gali grįžti ten, kur jau buvai, kažkas gali grįžti pas tave. Tik vienas "bet"...

Bet šilumos, laikytos viduje, kauptos praeityje, nesusigrąžinsi - mažesnė ar didesnė dalis jos tiesiog dings, vos tik durims prasivėrus. Kita vertus, ji anksčiau ar vėliau būtų dingusi - žmogus nėra sandarus, tad prisiminimai su laiku išblunka, o atveriant duris galima pasisemti šilumos iš pasaulio (kad ir kas tau jį atstotų). Tad durų pravėrimą netgi sunku pavadinti rizika, nes tai daryti visada apsimoka.

Galbūt būtent todėl rašau čia - praveriu vartus į savo pasaulį. Džiugu, kai svetimoje galvoje randi minčių, kurios yra viešėjusios ir tavojoje. Tai vienija, tad ir šildo.

Kažkada ir aš išeisiu, tik dar nerandu savy jėgų... pažvelgti į akis pasauliui.

Baigiu sena (ir galbūt jau banalia) mintimi: "kai velnias užtrenkia visas duris, Dievas kažkur praveria langą."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą