sausio 12, 2012

"Pasakos baigiasi laimingai" - melavo žvejys

Neramaus ežero paviršiumi valtimi yrėsi keturi žvejai. Tai būvo jų tradicija - kiekvieną savaitgalį leisti ištikimų draugų kompanijoje, o tam nebuvo geresnės vietos už tyrąjį ežerą.
Tąkart jau temo. Laimikis buvo menkas, tad valtyje vyravo prasta nuotaika, tvyrojo tyla ir ramybė, kurią užgožė ežero bangų ošimas. Žvilgsniai jau krypo kranto link...
Vyriausiajo žvejo plūdė paniro po vandeniu. Jis griebė meškerikotį ir ištraukė auksinę žuvelę. Ežeras nurimo, ėmė kauptis debesys. Žuvelė prabilo žmogaus balsu:
- Žvejy, paleisk mane. Aš dosniai tau atlyginsiu. Galiu dovanoti šilumą akims, šilumą lūpoms, šilumą glėbiui ir šilumą širdžiai, tačiau neapsigauk - visai kaip pasakose gali pasirinkti vos tris iš jų.
Vyresnėlis pasirinko šilumą akims, lūpoms bei širdžiai ir paleido žuvelę į vandenį.
Vyrai grįžo į krantą, prieplaukoje pririšo valtį ir išsiskirstė kas sau. Vyriausiasis be laimikio grįžo pas žmoną, tikėdamasis, kad ši vėl putosis kaip ežero banga, parsirisdama į krantą, tačiau taip nebuvo - pastaroji laukė jo su gardžiausiais patiekalais. Sėdantį prie stalo vyrą ji pabučiavo į kaktą.
Kitą savaitgalį vyriausias žvejys nebepasirodė prie ežero, kai trijulė jo laukė. Jis nedrįso ateiti - sėdęs prie stalo jis paprasčiausiai nebegalėjo pakelti rankų, prisiliesti prie žmonos pagaminto valgio, dėkingai jos apkabinti. Nepaisant to, kad žvejo rankos niekada negrįžo, žmona mylėjo jį visą likusį gyvenimą, o draugai išplaukė į ežerą be jo.

Neramaus ežero paviršiumi valtimi yrėsi trys žvejai. Jie nežinojo, ar ketvirtajam kas nutiko, ar jis tiesiog rado laimę ir nebenorėjo grįžti čia, ant grėsmingojo ežero paviršiaus.
Antrojo žvejo plūdė paniro po vandeniu. Jis griebė meškerikotį ir ištraukė auksinę žuvelę. Ežeras nurimo, ėmė kauptis debesys. Žuvelė vėl prabilo žmogaus balsu ir pateikė tą patį pasiūlymą kaip ir pirmąjį kartą.
Žvejys kiek pabūgęs pasirinko šilumą akims, glėbiui bei širdžiai ir paleido žuvelę į vandenį.
Žvejai grįžo į krantą, prieplaukoje pririšo valtį ir išsiskirstė kas sau. Antrasis be laimikio grįžo pas žmoną. Ši laukė jo ant namų durų slenksčio ir sutiko šiltu apkabinimu. Paklaustas, kaip sekėsi, jis negalėjo pratarti nė žodžio - lūpos jo neklausė ir vyras visam laikui liko nebyliu. Nepaisant to, žmona juo rūpinosi, skaitė jam eiles ir ištikimai mylėjo visą likusį gyvenimą.
Pas draugus žvejys negrįžo - išsigando, kad negalės paaiškinti, kaip ir kodėl viskas atsitiko - tad prie ežero nei ateinantį, nei dar kurį kitą savaitgalį nebepasirodė.

Neramaus ežero paviršiumi valtimi yrėsi du žvejai. Jie nežinojo, ar trečiajam kas nutiko, ar jis tiesiog rado laimę ir nebenorėjo grįžti čia, ant grėsmingojo ežero paviršiaus.
Vyresniojo iš jųdviejų plūdė paniro po vandeniu. Spėkite, kas buvo toliau - jis ištraukė auksinę žuvelę. Ežeras nurimo, ėmė kauptis debesys. Žuvelė vėl prabilo žmogaus balsu ir pateikė tą patį pasiūlymą.
Žvejys kiek pasvarstęs pasirinko šilumą lūpoms, glėbiui bei širdžiai ir paleido žuvelę į vandenį.
Draugai grįžo į krantą, prieplaukoje pririšo valtį ir nužingsniavo skirtingais keliais.
Kitą rytą vyresnįjį iš jųdviejų žmona prižadino bučiniu, tačiau atsimerkęs šis nieko neišvydo. Tik tamsą. Pernakt jis apako. Nepaisant to, moteris juo rūpinosi, dainavo jam dainas, skaitė knygas ir mylėjo visą likusį gyvenimą. Nesunku suprasti, kad kitą savaitgalį jis į prieplauką nebeatėjo.

Galiausiai atėjo diena, kai jaunėlis į ežerą išplaukė vienas. Irkluoti buvo sunku - niekas nepadėjo, o ir vanduo nerimo. Tyla supo ne todėl, kad buvo liūdna ar nekibo, bet tiesiog būtų keista ją pertraukti vienam - civilizuotame pasaulyje tai vadinama šizofrenija - nors ką gi tie civilizuotieji išmano? Jaunėlis netgi valo į vandenį neįmerkė - net ir nenorėjo nieko pagauti. Auksinė žuvelė pati prabilo iš vandens žmogaus balsu:
- Žvejy, neliūdėk, kaip tave pradžiuginti? Galiu dovanoti šilumą akims, šilumą lūpoms, šilumą glėbiui ir šilumą širdžiai, tačiau neapsigauk - gali pasirinkti tik tris iš jų.
Jaunėlis nujautė klastą ir atsisakė šilumos širdžiai - juolab, kad dėl neatsargių užgaidų jau dingo trys geriausi vaikino draugai.
Diena baigėsi ir tamsos vejamas jaunėlis grįžo į krantą. Žmonos jis neturėjo, tad grįžo į lūšnelę, kurioje sau vienas ir gyveno. Dar tą patį vakarą pas jį pro duris įvirto gatvės muzikantas ir pasiūlė kartu keliauti po pasaulį. Neturėdamas, ko prarasti, žvejys sutiko. Kartu su muzikantu jie gynė savo vežimą iš miesto į miestą, dainuodami gražius graudinančius romansus ir žavėdami mažas mergaites bei dailias moteriškaites. Nepaisant to, žvejys niekada nieko nepamilo, niekas nepamilo jo, tad visą savo gyvenimą iki pat mirties akimirkos jis praleido vienatvės šaltyje - ant šiltų muzikanto vežimo šiaudų.

Ežero dugne liūdėjo auksinė žuvelė. Šalo tiek jos lūpos, tiek akys, tiek širdis, mat nei vienas žvejys niekada nebepasirodė ežero paviršiuje ir ji nesuprato, kodėl.
"Kodėl laimingieji pamiršta linkinčius jiems laimės?" - klausė ji savęs.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą