vasario 16, 2012

Atsakymais ateina sausra

Tikroji tiesa vėl seka iš nepaneigiamų klasiškų aksiomų...

Neatsakyti klausimai leidžia abejoti, svajoti ir įsivaizduoti kažką, ko galbūt net nebus. Ieškoti paguodos savyje tampa beprasmiška, kai supranti, kad tik meluoji sau, o taip būna visada. Visada meluojame sau, nes istorija yra tikra tik tada, kai ji pasakojama pirmąjį kartą. Tuomet dažniausiai žmogus ją pasakoja sau, perleisdamas pro sidabrinį minčių filtrą, o mintys pakeičia tiesą. Žmogui ji atrodo grynesnė, tačiau taip nėra. Pasikartosiu - siurrealizmas...

Galima tikėti, tačiau reikia norėti tikėti. Kad tikėti, reikia nežinoti, nes tai ir yra tikėjimo esmė - tikėjimasis sau palankios nežinios, ateities (juk tai tas pats?). Tai vėlgi klausimas, į kurį nereikia atsakyti... Tačiau žmonės smalsūs ir linkę atsakinėti. Jie tampa cinikais, kurie viską neigia, kuriems nereikia nieko, ko jie negali paaiškinti. O man reikėjo... Dažnai gaila, jog aplinkiniai atsako tavus klausimus. Gaila, jog jie ne gyvena, o iš anksto nutaria, kas ir kaip bus rytoj ir palieka atsakymą man tarp eilučių... Simpatiškų ranka raitytų eilučių.

Taip, aš guodžiuosi, nes nelengva suprasti, kad niekada nebematysiu jūros už lengvučių rėmeliuose įkalintų stiklų.

Gyventi niekad neskubėk,
Nekvaršink klausimais galvos,
Paskui atsakymus nebėk -
Nes taip tik tolsti nuo tiesos.

Mau, kačiau, mau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą