kovo 14, 2012

Kaip mintys bangavo pastaruosius metus

"Fluctusui" jau beveik metukai. Prisimenu, tą 2011 metų kovo 14 dieną buvau gal kiek pyktelėjęs ir iš senojo tinklaraščio liko tik vienas įrašas - Pilnas namas (for Rosie) - visa kita kartu su pirmuoju tinklaraščio variantu buvo ištrinta (arba tiesiog paslėpta kibernetinėje erdvėje, kuo aš nenorėčiau tikėti). Tarp pirmųjų įrašų buvo miniatiūros, skirtos manajam šimtadieniui, poeto Just.Marcinkevičiaus atminimui, tokios pačios dalios paralelinės klasės draugei (tada ją pavadinau Liepa), anų metų rinkimams bei kovo aštuntajai - vien eseistika. Tuo tarpu dabar, atsivertus pradinį "Fluctuso" puslapį, pasitinka vieni eilėraščiai... Nejaugi metai taip viską keičia?


Vizija
Pirmiausia "Fluctusas" buvo tik kažkokia bendravimo su kuriančiais draugais forma, o tik vėliau tapo kažkuo daugiau. Čia įsivirvino vis daugiau kritikos ar padrąsinimo ieškančių minčių, kasdienių pastebėjimų, paguodos ištroškusių nusivylimų bei pergalingų pagyrų gyvenimui. Sunku pasakyti, ar tai tapo mano dienoraščiu. Metaforomis užrakinau vietas, kurias norėjau paslėpti nuo tų, kam jų žinoti nereikia, ir pabrėžti tiems, su kuriais susišneku šia - metaforų - kalba. Nepaisant perkeltinių prasmių gausybės, stengiuosi, kad bent jau didžiąją minčių esmę galėtų suprasti visi, o tos slapukiškos paslaptėlės, mistiški kreipiniai į realius ir nerealius asmenis, tegul lieka neatskleisti. Bent jau kol kas.

Pirmasis eilėraštis
Jei gerai pamenu, pirmas eilėraštis, (ne absoliučiai pirmas, tačiau pirmas) kurį išdrįsau publikuoti "Fluctuse", buvo 19, išvydęs pasaulį '11 rugsėjo 14 dieną. Tai turėjo būti gimtadienio dovana merginai, kuriai taip ir neišdrįsau jo įteikti. Jau seniau buvau praminęs ją "Simpatiška raudonplauke". Tai buvo, ko gero, pirmas žingsnis iš sentimentalių paistalų pasaulio į kažką, kas man atrodo tikra ar bent jau tikriau. Su juntamu militaristiniu akcentu ieškau stiprybės karo lauke ir kažkur krante - matyt, E.M.Remarko įtaka.
Vėliau - spalio eigoje, lapkritį - atsirado ir daugiau eilėraščių. Rašiau, kaip papuola ir tikėjausi, kad gausiu kritikos ir nuo jos, tarsi atspirties taško, galėsiu pasitempti. Taip, kritika ne iš karto, bet atėjo...

Pri(si)pažinimas
Tai, kas nutiko metų slenkstyje, man vis dar kelia nuostabą. Vieno malonaus žmogučio dėka (jis vis dar neturi mįslingo kreipinio) mano kūryba išlindo iš internetinės erdvės ir, atrodo, tapo kažkuo daugiau. Skaičiau ją ten, kur užaugau, kur išmokau skaityti neskiemenuodamas ir neužsikirsdamas - savo gimnazijoje. Žiūrovai tylėdami klausėsi ir tai man atrodė geriausias įvertinimas - malonu priversti žmones susimąstyti, grožėtis... Negana to, sulaukiau palankių atsiliepimų iš gana iškilių visuomenės veikėjų. Tačiau svarbiausia - pripažinau visiems tai, kas iki tol buvo paslaptis. Nuo širdies kažkas nusirito, tačiau tik tam, kad ji atlaisvėtų naujiems iššūkiams.

Ateities planai
Nors ir lėtai, teberašau rimtą prozos kūrinį, o ar šis darbas turės savąją pabaigą - kaip mėgstu sakyti - parodys tik laikas. Taip pat užsibrėžiau parašyti eilių rinkinį "Skaičiams" (galbūt jis taip ir vadinsis) - tai bus lyg padėka šiems mistiškiems mano gyvenimo palydovams. Ir nors planuoti ir atidėlioti mėgstu, "Fluctuso" palikti nežadu... Bent jau tol, kol dienotvarkėje rasiu laisvą pusvalandį naujiems įrašams, kol dar mąstysiu ir fiksuosiu pasaulį ne tik galva, bet ir širdimi.

Tiems, kurie randa laiko aplankyti liūdintį "Fluctusą", kas turi kantrybės skaityti iki galo ilgiausius ir kvailiausius mano įrašus, kas išdrįsta suraityti nuoširdų atsiliepimą po įrašu ar tiesiogiai man, tariu didžiulį AČIŪ!!!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą