kovo 24, 2012

Vienuma

Kas buvo kažkada uola,
Dabar tik apvalus akmuo -
Grakščiai sumos mikli ranka,
Sekundę suvirpės vanduo.

Rymosiu tolimam krante,
Kai atsiris šilta banga;
Švelniai lyg motina ryte
Šnabždės į ausį vienuma.

Stovėsiu čia lyg švyturys,
Kuriam jau svetima šviesa -
Tamsoj suprasiu, kad negrįš
Ji niekad niekad niekada.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą