birželio 06, 2012

Laumžirgiai

Tai, ką jau seniai norėjau parašyti, tik nedrįsau pasidalinti.

<...>
Įmerkęs mėlynas pėdas į vandenį jis sėdėjo ant ežero kranto. Kažkur už nugaros gulėjo nuvirtęs jaunuolio vežimėlis. Pasilenkęs į priekį ir priglaudęs krūtinę prie kelių, jaunuolis stebėjo savo atspindį nerimstančiame paviršiuje. Jame raibuliavo pavargęs veidas, per savo trumpą egzistenciją matęs gerokai per daug.
Per colį nuo vandens paviršiaus skraidė pora laumžirgių. Susikibę jie atrodė gana nerangūs ir nebedemonstravo tokių piruetų, kokius sugebėdavo atlikti skrisdami po vieną, tad jaunuolis staigiu judesiu nesunkiai suspaudė pirmojo sparnelius delne. Daug negalvojęs, o gal tiesiog instinktyvaus smalsumo vedinas jis nutraukė laumžirgio sparnus ir paleido porelę atgal – į tyrą vasaros orą, ramiai banguojantį ežero paviršių.
„Skrisk!”
Tačiau dviejų sparnų porai buvo per mažai ir laumžirgiai įkrito į vandenį. Abu. Dar kurį laiką ryžtingai krutėję vabzdžių kūneliai įstrigo lipniame paviršiuje.
„Paleisk... Kodėl jo nepaleidi?“
Dar po akimirkos laumžirgiai sustingo ir nugrimzdo į ežero gelmę. Nors prie kranto, kur sėdėjo vaikinas, gylis turbūt nesiekė metro, tačiau niūriame danguje vanduo neatrodė skaidrus ir netrukus vabzdžiai dingo tamsioje nebūtyje.
„Kodėl jo nepaleidai? Galėjai gyventi...“
Akimirksniu vanduo pražudė tai, ką pats sukūrė. Sutvertas kurti, jis naikino ir žudė. O gal tik pasiėmė seną skolą – tai, ką pats kažkada išdavė veltui – gyvybę? Meilės sąžinė taip pat nebuvo švari – kažkur ten, kur nuskendo laumžirgiai, klajojo nerami jos šmėkla ir drumstė šalto iki kojų mėlynumo ežero bangas.
Vaikinas ironiškai šyptelėjo, matyt, pamiršęs, kad pats ir nutraukė laumžirgiui sparnelius. Dabar jis nieko nesigailėjo, anaiptol – atrodė, kad kažkas, stipresnis už jį patį, atvedė jį čia tam, kad išmokytų svarbią tiesą. Ir jei taip ir buvo, tuomet pamoką jis suprato ir prisiekė sau niekada jos nepamiršiąs.