liepos 27, 2012

Tamsa

Žinojau niekada, kas tu
Esi, kai būname kartu,
Kodėl verki, tari myliu
Ir persmelki balsu tyliu.
Kas lūpose, paslėpk raštu
Po anspaudu ir man paštu
Išsiųski baltu karveliu,
Į tolius palydėk žvilgsniu.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas,
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Nakty aš nieko nematau
Ir tyliai atiduodu tau
Akis savas, žingsnius savus,
O vėjas pėdsakus užpūs.
Ar reikia dar pasaulio tau
Tada, kai pirštuose laikau
Tave ir klausimus visus
Pamiršk lyg rytmečio sapnus.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Aš pašnibždėsiu, ar girdi,
Kaip brėkšta tolyje šviesi
Aušra ir tyliai mėnuo dings,
Kai mudu miegas pasiims...

Šįsyk žodžiai, mintys, dalelė širdies, kuriems reikia balso, kad šauktųsi pasauliui. Kai nebylūs žodžiai suskambės muzika, mielai pasidalinsiu tuo su Jumis, "Fluctus cerebri" lankytojai.


liepos 17, 2012

Švendrai

Kai pirmą kartą pamačiau, kaip linguoja švendrai (o gal ten buvo meldai?), dar ir jų pavadinimo tiksliai nežinojau, nors nežinau ir dabar. Tąsyk užsimiršęs tarsi Niutonas klausiau savęs, ar jie linguoja dėl vėjo, ar patys savo šokiu kuria vėją. Užsimiršau taip, kaip kartais žmogus svajonėse užmiršta savo kalbą ir, išgirdęs ja kalbant aplinkinius, susimąsto, jog tos mįslingos lūpų ir liežuvio keverzonės išties keistos. O kas, jei visi klysta ir reikia įžvelgti ar pajusti šį tą daugiau, kad suvoktumėme, kokia yra tiesa? Tikra tiesa.

Lygiai taip pat užsimiršęs pirmą sykį išvydau Ją šokančią. Jai nereikėjo vėjo, diktuojančio ritmą, nereikėjo saulės ar žvaigždžių, įžiebiančių akyse kibirkštėles - Jai nereikėjo nieko - Ji buvo gyva iš savęs, iš kažkokios jėgos, kuriančios grožį ir griaunančios laiką. Ji nardė muzikoje - dainoje, kurios niekas neprisimins, akimirkose, kurių net šilčiausi norai nebesugrąžins. Ji tiesiog buvo pranašesnė už likusį pasaulį - ankštą šokių aikštelę - tad netrukus dingo kaip į vandenį. Tiksliau, kaip į dangų. Pakilo tarsi kregždė, neapsikentusi netalentingo švendrų lingavimo.

Apsidairiau.

Ji stabtelėjo prie manęs ir atsisėdo puriame minkštasuolyje. Atsilošiau ir įsitaisiau patogiau. Atsipūtėme ant minkšto odinio debesies - tik aš ir mano angelas. Tik tada dar to nežinojau.


liepos 05, 2012

Milžinai

Tu nežinai - žinoti negali -
Kur lygu, ten tekėjo upė
Ir aš užaugau netoli tenai,
Kur laikui niekas neberūpi.

Nes nežinai - žinoti negali -
Jau lygu, kur tekėjo upė,
Ir ilsisi jau žemėj milžinai
Kuriuos ji supė, supė, supė...