liepos 17, 2012

Švendrai

Kai pirmą kartą pamačiau, kaip linguoja švendrai (o gal ten buvo meldai?), dar ir jų pavadinimo tiksliai nežinojau, nors nežinau ir dabar. Tąsyk užsimiršęs tarsi Niutonas klausiau savęs, ar jie linguoja dėl vėjo, ar patys savo šokiu kuria vėją. Užsimiršau taip, kaip kartais žmogus svajonėse užmiršta savo kalbą ir, išgirdęs ja kalbant aplinkinius, susimąsto, jog tos mįslingos lūpų ir liežuvio keverzonės išties keistos. O kas, jei visi klysta ir reikia įžvelgti ar pajusti šį tą daugiau, kad suvoktumėme, kokia yra tiesa? Tikra tiesa.

Lygiai taip pat užsimiršęs pirmą sykį išvydau Ją šokančią. Jai nereikėjo vėjo, diktuojančio ritmą, nereikėjo saulės ar žvaigždžių, įžiebiančių akyse kibirkštėles - Jai nereikėjo nieko - Ji buvo gyva iš savęs, iš kažkokios jėgos, kuriančios grožį ir griaunančios laiką. Ji nardė muzikoje - dainoje, kurios niekas neprisimins, akimirkose, kurių net šilčiausi norai nebesugrąžins. Ji tiesiog buvo pranašesnė už likusį pasaulį - ankštą šokių aikštelę - tad netrukus dingo kaip į vandenį. Tiksliau, kaip į dangų. Pakilo tarsi kregždė, neapsikentusi netalentingo švendrų lingavimo.

Apsidairiau.

Ji stabtelėjo prie manęs ir atsisėdo puriame minkštasuolyje. Atsilošiau ir įsitaisiau patogiau. Atsipūtėme ant minkšto odinio debesies - tik aš ir mano angelas. Tik tada dar to nežinojau.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą