liepos 27, 2012

Tamsa

Žinojau niekada, kas tu
Esi, kai būname kartu,
Kodėl verki, tari myliu
Ir persmelki balsu tyliu.
Kas lūpose, paslėpk raštu
Po anspaudu ir man paštu
Išsiųski baltu karveliu,
Į tolius palydėk žvilgsniu.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas,
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Nakty aš nieko nematau
Ir tyliai atiduodu tau
Akis savas, žingsnius savus,
O vėjas pėdsakus užpūs.
Ar reikia dar pasaulio tau
Tada, kai pirštuose laikau
Tave ir klausimus visus
Pamiršk lyg rytmečio sapnus.

Žinau, tai kvaila,
Bet pastatysiu laivą
Ir danguje pakilsim
Į tolimus kraštus.
Žinau, aš nevertas
Būt ant šakos pakartas
Bet tamsą mes pamilsim
Ir skausmo nebebus.

Aš pašnibždėsiu, ar girdi,
Kaip brėkšta tolyje šviesi
Aušra ir tyliai mėnuo dings,
Kai mudu miegas pasiims...

Šįsyk žodžiai, mintys, dalelė širdies, kuriems reikia balso, kad šauktųsi pasauliui. Kai nebylūs žodžiai suskambės muzika, mielai pasidalinsiu tuo su Jumis, "Fluctus cerebri" lankytojai.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą