rugpjūčio 27, 2012

Laukimas

Šypsniui.

Momentus, kai širdys vaikų, dar negimusių,
Stuktels krūtinėn patį pirmąjį kartą,
Tau surinksiu visus vardan To nepatyrusių -
Su didžiu dievų gailesčiu buvo šitaip nutarta.

Miegą, kuomet akys, niekada nematytos,
Sapną nuspalvos baltai it žydrynė sniegą,
Saugosiu Tau amžinai lyg mintis nerašytas
Ir nė už ką niekada neiškeisiu į nieką.


rugpjūčio 24, 2012

Pasirinkimai

Vienaip ar kitaip pasirinkimai yra neišvengiami. Važiuodamas autobusu pamaniau (net tik tai, kad jame gimsta geriausios mintys, bet ir) kad viskas aplink primena didžiulį pokštą su dovanų dėže. Ji didžiulė kaip pats gyvenimas, o joje dar galybė mažesnių dėžučių, kurias žmonės renkasi atverti (arba kažkas pasirenka už juos pačius). Taip važiavau autobusu, lenkiau miestus, vieni žmonės įlipo, kiti išlipo ir supratau, kad daug kur nesu buvęs, daug dėžučių net nesu pravėręs. Manajame mieste yra mano gatvė, joje - mano namas, jame - mano kambarys, lova, pagalvė... Dėžės dėžėse, kol galiausiai... degtukų dėžutė, kuria apsiriboja mano gyvenimas. Kartas nuo karto iškišu galvą lauk, tarsi norėdamas apsidairyti, bet praverti naujų dėžių vis nesiryžtu, man nedrąsu... Kažkodėl. Bet juk ne man vienam taip?
Kodėl pradėti kažką naujo taip sudėtinga ar sunku? Kodėl pažįstu tik degtukų dėžutę, kai pasaulio "dėžutė" net netelpa į mano įsivaizdavimo ratą? Faustiška dilema, tiesa?

***

Savo dėžutėje visą gyvenimą gyveno Jis. Jis šypsojosi, visada buvo geros nuotaikos ir aplinkiniai niekada net nesuabejojo, kad Jį kankina problemos (vienokios ar kitokios - kaip ir kiekvieną). Gera nuotaika buvo tarsi oda, už kurios Jis slėpėsi nuo žmonių. O gal nuo kažko didesnio ir stipresnio, kas stebėjo Jį iš šalies, ko Jis bijojo, ką norėjo apeiti klaidžiame laiko vingyje?
Jis mirė. Jo odą palaidojo, tačiau Jis pats gyveno toliau, nors kiti to dar ilgai nesuprato. Turbūt nenorėjo suprasti.

***

Nuo piktų dievų akių
Slėpsiuos gurkšnyje naktų,
Lyg varveklį liežuviu
Apkabinsiu su kaupu

Tave.


rugpjūčio 10, 2012

Kalės vaikas / Geltonas traukinys

Pagal tai, ką šiuo metu rašau...

Nors nebūtis
ir ne be pagrindo
susigrąžinti jį
norėjo,
bet pavėlavo,
nesuspėjo
ir Žemė tapo jam namais -
širdis krūtinėje
jau plakė,
akutės
jau plačiai stebėjo,
jo pirštai
smalsiai grabinėjo
gyvenimo briaunas
minkštais nagais.

Mama,
jo žvilgsnio nesulaukusi,
išėjo,
neatsisveikino,
sėkmės nepalinkėjo;
naktis tamsi -
kuri jį apkamšys -
jos akimis
tarsi žarijomis
spindėjo
ir tuos,
kurie ją matė,
nupurtė drebulys.

Užaugo jis nekaltas -
čia kaltint reikia laiką;
kas bus? -
visi stebėjo, -
ir ką jis sumanys?
bet pastebėt nespėjo -
mažytį kalės vaiką
lyg nuosavą
nusinešė
geltonas traukinys.

rugpjūčio 09, 2012

Raketos

O man patinka
bėdas nuvainikuoti
ir
rasoje atgulus
pėdas
žiogų
skaičiuoti.

Taip amžinai galiu -
guliu
ir raketas stebiu,
kurios chirurgiškai
lyg
daktaras
po krūtine
aštriu peiliu
per žilą dūmų plauką
priartėja
prie visatos
paslapčių.

rugpjūčio 01, 2012

Išdavikiškas

Atleisk jiems, Salomėja,
kurie žodžiu
pavėjui
švaistosi
nelygu gniūžtėm sniego
ir liūdi,
kai nekliudo nieko.

Atleisk,
už nežinojimą neteisk, -
tradicijas,
kurias mylėjai,
jie pakeitė -
nė sumirksėt nespėjai -
suprask,
ir jie
savaip
iš naujo
norėjo būti
išradėjai.