rugpjūčio 24, 2012

Pasirinkimai

Vienaip ar kitaip pasirinkimai yra neišvengiami. Važiuodamas autobusu pamaniau (net tik tai, kad jame gimsta geriausios mintys, bet ir) kad viskas aplink primena didžiulį pokštą su dovanų dėže. Ji didžiulė kaip pats gyvenimas, o joje dar galybė mažesnių dėžučių, kurias žmonės renkasi atverti (arba kažkas pasirenka už juos pačius). Taip važiavau autobusu, lenkiau miestus, vieni žmonės įlipo, kiti išlipo ir supratau, kad daug kur nesu buvęs, daug dėžučių net nesu pravėręs. Manajame mieste yra mano gatvė, joje - mano namas, jame - mano kambarys, lova, pagalvė... Dėžės dėžėse, kol galiausiai... degtukų dėžutė, kuria apsiriboja mano gyvenimas. Kartas nuo karto iškišu galvą lauk, tarsi norėdamas apsidairyti, bet praverti naujų dėžių vis nesiryžtu, man nedrąsu... Kažkodėl. Bet juk ne man vienam taip?
Kodėl pradėti kažką naujo taip sudėtinga ar sunku? Kodėl pažįstu tik degtukų dėžutę, kai pasaulio "dėžutė" net netelpa į mano įsivaizdavimo ratą? Faustiška dilema, tiesa?

***

Savo dėžutėje visą gyvenimą gyveno Jis. Jis šypsojosi, visada buvo geros nuotaikos ir aplinkiniai niekada net nesuabejojo, kad Jį kankina problemos (vienokios ar kitokios - kaip ir kiekvieną). Gera nuotaika buvo tarsi oda, už kurios Jis slėpėsi nuo žmonių. O gal nuo kažko didesnio ir stipresnio, kas stebėjo Jį iš šalies, ko Jis bijojo, ką norėjo apeiti klaidžiame laiko vingyje?
Jis mirė. Jo odą palaidojo, tačiau Jis pats gyveno toliau, nors kiti to dar ilgai nesuprato. Turbūt nenorėjo suprasti.

***

Nuo piktų dievų akių
Slėpsiuos gurkšnyje naktų,
Lyg varveklį liežuviu
Apkabinsiu su kaupu

Tave.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą