rugsėjo 23, 2012

Trioletai

Tarp laumžirgio sparnelių keturių
Savas suknias išsiskleidžia šviesa.
Aš vargšas – nieko neturiu
Tarp laumžirgio sparnelių. Keturių
Kampų svajom sušildyt negaliu,
Jei juos jau šaldo išdidi tiesa –
Tarp laumžirgio sparnelių keturių
Savas suknias išsiskleidžia šviesa.

„Atmerk akis – aš svetimas,“ -
Pasauliui tyliai pakuždėsiu.
Kai auštant Tavo plaukus liesiu,
Atmerk akis. „Aš – svetimas
Kaip krantas, dar nepasiektas -
Smalsių naujakurių norėsiu.
Atmerk akis – aš svetimas
Pasauliui,“ – tyliai pakuždėsiu.

Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas –
Ar jie kalti, kad lijo visą dieną?
Lašai užkamšė šviesulį kiekvieną,
Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas.
Ar mirštantį paguos kas užuot triūsęs?
Kas dovanos gyvenimą dar vieną?
Drugeliams nuo sparnų nubėgo tušas –
Ar jie kalti, kad lijo visą dieną?

Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą -
Atsiminimai dabarty suranda vietą
Ir švelniai žudo. Šypsena mylėta
Primins man vasarą gėlėtą -
Svajonių pievą, pažadais užsėtą,
Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą.
Lyg nuraminusi (savy) tą žodį netesėtą
Taip švelniai žudo šypsena mylėta
It prašo atsigręžt į praeitį duobėtą,
Pasitaisyt – žydėt, kaip pažadėta, -
Taip švelniai žudo šypsena mylėta,
Kutendama man sąžinę skylėtą.

Nerimo kilpomis laišką nunersiu,
Įkalinęs stikle paliksiu bangoje -
Žodžius išduosiu, smaugusius mane
Nerimo kilpomis. Laišką nunersiu –
Kas praeity pagauta, į ateitį išmesiu -
Kol mintys nepaklydo galvoje,
Nerimo kilpomis laišką nunersiu,
Įkalinęs stikle paliksiu bangoje.

rugsėjo 20, 2012

Neišbaigta harmonija

Prisistato Viator.

Žiema

Šaltis glamonėjo jos nuostabų veidą. Besileidžiančios saulės metami medžių kontorų šešėliai tyliai apglėbė ją. Blausios švieselės, užsižiebusios danguje, vertė kelti žvilgsnį aukštyn ir gėrėtis nuostabiu vaizdu. Tačiau ji atkakliai stebėjo vėjo tingiai pustomą sniegą. Šiltos ir liūdnos akys stebėjo tarsi smilteles nešiojamas snaigeles, kurios buvo kiekviena ypatinga, kiekviena nuostabi. Tačiau visos snaigelės užkliūdavo už to paties seno žibinto prie kurio ji glaudėsi. Žibinto, kuris niekad nebešvies... Žibinto, kuris stovėjo surūdijęs užmirštoje gatvėje be namų... Mergina stovėjo vieniša, o argi galėjo kitaip..? Iš po dailios kepurėlės leidosi nuostabiai tiesūs plaukai, kurie kvepėjo vėju, kurie kvepėjo laisve... Mergina, vis kilstelėdavo akis ir šyptelėjusi jas iškart nuleisdavo. Ji laukė Jo. Žinojo, kad susitiks tik tą vienintelį kartą, pabučiuos į lūpas ir palydės Jį jaukia gatvele, kurioje be šakomis susikabinusių medžių daugiau nieko nebuvo... Žinojo, kad toje kelionėje ji bus vienintelė Jo draugė, vienintelė, kuri jį supras, vienintelė, kuri paėmus Jam už vėsios rankos žvelgs į jo išgąsčio pilnas akis ir tyliai tars tuos žodžius... Likimas juos suves ten, kur juos ir išskyrė... Ir tada abu grįš namo – į tobulą harmoniją... Gūsis nunešė tas mintis tolyn gatvele... Ir vis dėlto vėjas toliau nešios snaigeles, o ji vis lauks pasirodant jo amžinai estetiškoje žiemoje...

rugsėjo 18, 2012

***

Keista turėti darbų, kurie ilgesni už mane patį - atrodo, taip neseniai tai pradėjau, tačiau taip pat jau tiek daug laiko praėjo, kad nebegaliu tęsti taip, kaip tada norėjau - aš jau nebe tas, kuris kilo pradžioje, - aš dabartyje suklupęs - jau kitas ar kitoks. Tad ar verta tausoti tęstinumą dėl kažko, kas sau pažadėta praeityje, ko nebėra, kas - atrodo - visiems laikams laike pradingo?
Taip klystu, kai noriu nedaryti klaidų.

rugsėjo 17, 2012

Aguona

Aguona raudona baltam sniege,
Kuris dar neiškrito - ne,
Brangina vilties grūdą
Aguona raudona. Baltam sniege
Prieš angelus pusnų suklupęs
Aš meilę saugosiu, nes ji -
Aguona raudona baltam sniege,
Kuris dar neiškrito - ne.

rugsėjo 12, 2012

Laukimas #2

Šypsniui.

Dieną,
Kurios nuogybėje sustosiu,
Kuri šviesi net ir akliems,
Aš iššvaistysiu dėl Tavęs -
Lyg turčius dosniai paaukosiu -
Nors po minutę vieną tiems,
Kurie skaičiuoja sekundes.

Naktį -
Sargę mūsų paslapčių -
Sudėtą iš blyškių svajų,
Volframo siūlėm suadytą,
Į gabalus aš sudraskysiu,
Kad tiktai būtų vėl šviesu,
Kad tik greičiau sutikčiau rytą.

rugsėjo 06, 2012

Drambliai

Šešėliais dieną laižo sutemų liežuviai,
O mėnuo geria laiką gurkšniais dideliais;
Drambliai, kur Žemę neša, ilsisi suklupę
Ir slegia - nuolat slegia - mus padais apvaliais.

Pilki kauliniai bokštai šviesą man užstoja
Ir negaliu be Saulės, kol atbuli kvailiai
Geltonais klevo lapais liūdesį skaičiuoja, -
Aš jų nesuprantu - visur aplink drambliai.