rugsėjo 20, 2012

Neišbaigta harmonija

Prisistato Viator.

Žiema

Šaltis glamonėjo jos nuostabų veidą. Besileidžiančios saulės metami medžių kontorų šešėliai tyliai apglėbė ją. Blausios švieselės, užsižiebusios danguje, vertė kelti žvilgsnį aukštyn ir gėrėtis nuostabiu vaizdu. Tačiau ji atkakliai stebėjo vėjo tingiai pustomą sniegą. Šiltos ir liūdnos akys stebėjo tarsi smilteles nešiojamas snaigeles, kurios buvo kiekviena ypatinga, kiekviena nuostabi. Tačiau visos snaigelės užkliūdavo už to paties seno žibinto prie kurio ji glaudėsi. Žibinto, kuris niekad nebešvies... Žibinto, kuris stovėjo surūdijęs užmirštoje gatvėje be namų... Mergina stovėjo vieniša, o argi galėjo kitaip..? Iš po dailios kepurėlės leidosi nuostabiai tiesūs plaukai, kurie kvepėjo vėju, kurie kvepėjo laisve... Mergina, vis kilstelėdavo akis ir šyptelėjusi jas iškart nuleisdavo. Ji laukė Jo. Žinojo, kad susitiks tik tą vienintelį kartą, pabučiuos į lūpas ir palydės Jį jaukia gatvele, kurioje be šakomis susikabinusių medžių daugiau nieko nebuvo... Žinojo, kad toje kelionėje ji bus vienintelė Jo draugė, vienintelė, kuri jį supras, vienintelė, kuri paėmus Jam už vėsios rankos žvelgs į jo išgąsčio pilnas akis ir tyliai tars tuos žodžius... Likimas juos suves ten, kur juos ir išskyrė... Ir tada abu grįš namo – į tobulą harmoniją... Gūsis nunešė tas mintis tolyn gatvele... Ir vis dėlto vėjas toliau nešios snaigeles, o ji vis lauks pasirodant jo amžinai estetiškoje žiemoje...

Vasara

Ryškiai švietė saulė. Ji buvo pačiam zenite. Rodės, visas dangus yra apimtas tos šviesos - šviesos, kuri nešė gyvybę... Pievoje, šalia pasaulio krašto, tyliai savo smuikeliais griežė svirpliai. Rodės, visa žemė tyliai snaudė. Tačiau vienišos liepos šešėlyje žibėjo gyvybingos žalios akys. Jis - nuvargęs keliautojas, nusprendęs prisiglausti nuo kaitros po tyliai šlamančiu šešėliu. Liepa skleidė nuostabiai aromatingą kvapą, kuris užliūliuotų kiekvieną, bet ne jį. Mintys nors buvo padrikos ir kiek klejojo, vis dėlto sukosi aplink vieną tašką. Šaltą, skaidrų vandenį. Kažkur nykioje laukymėje tyliai gurgėjo mažytis upeliukas, kuris pripildydavo nedidelę daubą šalto vandens. Telkinys, nors ir nedidukas, bet visai pakankamas norint išsimaudyti. Vanduo kūrė seklumo iliuziją... Jis pilve juto kylantį jaudulį – džiaugsmo jaudulį, kurio seniai nejuto. Jam magėjo nusiplauti visą purvą, dulkes, nerimą ir skaudulius, susikaupusius per tuos metus. Juk vanduo pasiims juos ir paslėps. Pas save. Jis juk visus priglaudžia. Paniręs į šaltą vandenį jis jautė malonų virpuliuką užliejantį raumenis, visą kūną ir tyliai besileidžiantį gilyn.... Gilyn į sielą, valantį dvasią... Ir staiga medžio šešėlyje pasirodė Ji. Begarsiais žingsniais, neužgaudama nė trapiausio augalėlio, atrodė, atsklendė. Vaikinas išsyk pastebėjo Jos dailumą ir nuostabius ilgus plaukus besileidžiančius iš po kepurėlės. Mergina pasilenkusi pasėmė truputėlį vandens, kuris Jos rankose virto nedidučiais ledo kristalėliais. Snaigės vėjo sūkurio pagautos pažiro aplink ir mažais lašeliais nukrito ant nudžiuvusių samanų. Liūdnos akys stebėjo vaikiną, šiltos lūpos be garso tarė jo vardą. Ir staiga vanduo pasidarė sunkus, lėtai ėmė traukti į savą gelmę... Ji ištiesė ranką... Sunkūs debesys artėjo iš vakarų. Liepą pradėjo draskyti įtūžęs vėjas. Keliautojas nebegalėjo likti medžio prieglobstyje. Jis pats vienas turėjo pasitikti audrą, tą gamtos didybę, kuri ir griauna, ir kuria. Tačiau stovėdamas toks vienišas viduryje tos milžiniškos pievos jis nejautė nei pikto vėjo žvarbos, nei lietaus šalčio. Rodės, kad jis net ne ten... Neapykanta užliejo jo širdį. Tas karštas jausmas, graužęs vidų, greit pasiglemžė protą. Akys tapo šaltos ir nykios, o mintyse likę prisiminimai tik dar ir dar kartą jam įrodinėjo, kad Ji yra blogis, demonas, gimęs atimti džiaugsmui, meilei, grožiui. Fantazija dideles liūdnas akis pavertė šlykščiomis tuščiomis akiduobėmis, o šiltas lūpas – siauru vos matomu juodu plyšeliu. Tiesūs ir ilgi plaukai tapo šlykščiai sulipusiais ir susivėlusiais... Ji sėdėjo prigludusi prie liepos, drėgnos rudos akys stebėjo vienišą figūrėlę, besibraunančią per vandens ir vėjo sieną. Tyliai pranykstančią tolumoje... Nedidelės ašaros ritosi jos skruostais. Dantimis prikąsta lūpa nejučia ėmė kraujuoti... Širdgėla ją apglėbė ir mergina pravirko balsu. Staiga, nutilo audra, o iš po debesies pasirodė mėnulio pjautuvas. Balta šviesa apšvietė liekną siluetą, o mirštančios liepos lapai krito vienas po kito Jai ant kelių, Ją šildydami ir guosdami...

Ruduo

Safyriniame danguje švietė šalta rudens vakaro saulė. Diena iš dienos ji pakildavo vis žemiau, atnešdama vis mažiau šilumos ir šviesos. Gamta ruošėsi mirčiai, po kurios prisikels naujam gyvenimui, naujam ciklui. Vyriškis palenkęs galva žingsniavo miško keleliu, šiugždendamas vis naujai krentančius ryškiai geltonus lapus. Jie jam priminė saulę, kuri juos šildė ir maitino – galbūt dėl to jie tokios spalvos tarsi saulė? Laikas palietęs gamtą, palietė ir vyriškį – nubalino kadaise gražius juodus plaukus, ryškios žalios akys nebežibėjo taip, kaip anksčiau, tačiau vyro dvasioje nebeliko neapykantos tam demonui, kuris anąsyk pasirodė prie vandens... Jis jautė, visada jautė, jog ji šalia, amžinai jo belaukianti, visad lauksianti mylimoji. Pamažu tamsios akiduobės vėl tapo didelėmis liūdnomis akimis, o tamsus plyšelis – šiltomis besišypsančiomis lūpomis. Susitikimas su mergina jo taip nebegąsdino, baimę pakeitė šiltas jausmas. Jausmas, kuris vedė prie liepos milžiniškoje pievoje. Jis tarsi jautė, jog jam būtina būti ten, kur ji pasiliko... Liepa buvo nusimetusi savo lapus, nuogos šakos vos vos virpėjo liečiamos nakties vėjo, kuris nešė sunkius tamsius debesis. Naktis keliautoją užklupo nebe pirmą kartą, tačiau šį kartą jam tai nebebuvo svarbu. Vyriškis priėjo prie liepos šiurendamas nukritusius lapus. Jis ištiesė rankas ir apglėbė medį tarsi seną draugę, draugę, kuri daugiau nebepabus iš žiemos sapno... Liūdesys pasirodė jo akyse. Lūpos tyliai tarė: "atėjo mūsų laikas..." Tolesni žodžiai pranyko nunešti audros – jo kaklą apglėbė šiltos rankos, tokios savos ir artimos. Atsisukęs vyras išvydo ją, besišypsančią. Džiaugsmo kibirkštėlės žaidė jos akyse... Vyriškis pasijuto sugrįžęs namo – ten, kur ir norėjo būti. Jų lūpos susilietė tyram bučiniui... Ji be žodžių paėmė jo ranką ir, tardama tuos žodžius, jį vedė pro surūdijusį, nešviečiantį žibintą, pro nedidelę alėją, kurioje medžiai susikibę šakomis... Jiems beeinant iš naktinio dangaus tyliai pradėjo snigti. Mažos snaigelės viena po kitos krito žemyn, sūkuriuodamos leidosi ratu, taip kurdamos šalčio ir mirties estetiką... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą