spalio 15, 2013

Kalnas

98-tas įrašas. Iki 100 jau visai nedaug.

Šypsniui.

Nevertas aš nei ašaros vienos,
Anei lietaus, kuris nupraustų sielą,
Kuris nuo nesėkmių nuplautų dieną,
Ir dingsta viltys užu sutemos.

Viltingos akys niekur tik nedingsta, -
Jos slepiasi už virpančių delnų,
Ant odos atšiaurios lašeliai tirpsta -
Rasa bylos - aušra ne už kalnų.

Klumpu prieš kalną kopti nepradėjęs
Ir pajuntu, kad keltis negaliu -
Tavasis pyktis lyg Sacharos vėjas
Man širdį skrodžia veriančiu karščiu.

Ką stipriai spaudžiau glėbyje - išslydo,
Sudilo briaunos, nėr kampų aštrių,
Laikiau be skausmo, leidau be pavydo,
O kiek dar pats nepamačiau klaidų?

Tad kas padės suklupusiam pakilti?
Ar tik praeis, vos atsigręš ir dar
Į kuprą spjaus, kad leidau sau pamilti?
Nekelkit, ne, nereikia, nes dabar...

Nevertas aš nei ašaros vienos,
Anei lietaus, kuris nuplautų sielą,
Kuris nuo nesėkmių nupraustų dieną,
Tad dingsta viltys užu sutemos.

***

Akimirka viena prieš gęstant šviesai
Ir grįši, nes negrįžti negali,
Nes mes neturim būdų neigti tiesai,
Kokia nakty mūs vienuma baisi.

Tad spausk mane glėby, kad pats patirčiau,
Kaip skauda gimstant tiek rasos lašų,
Ryte įpūski viltį, kad pakilčiau
Į kalno viršų laumžirgio skrydžiu.

rugsėjo 24, 2013

Balzgani balsai

Šypsniui.

Tamsoj užgimę balzgani balsai
Įsisiautė be sąžinės visai
Ir tylą sujaukė garsai
Jaunatviškos dainos.

Pagavę natą šią laivai
Į burę įsisuko – lai
Nuneš paklydusius tenai,
Kur viskas atgalios...

Kur gerklės pilnos aklinai
Ir liejasi dainų purslai,
Kur mudu tarsi du vaikai
Vėl šypsomės nebyliai.

Kur tamsą sujaukia garsai
Ir dedas nekalti visai;
Kur gimsta balzgani balsai
Taip tyliai tyliai...

liepos 29, 2013

Purvas

Diena prasidėjo įprastai - stovėjau stotelėje, laukiau autobuso - lyg ir nieko ypatingo. Kvėptelėjęs oro pajutau nemalonų dūmų tvaiką - šalia stovėjusio jaunuolio pirštuose smilko cigaretė. Susimąsčiau: tegu jis būna kas ar/ir koks tik nori, tačiau kokią teisę išlieti ant aplinkinių savo bjaurastį turi žmogus, negalintis tos bjaurasties išlaikyti savyje? Būk gražus sau, būk kietas sau, smirdėk sau - aš pasilieku ir naudojuosi teise būti tau abejingas. Tačiau balsu to nepasakiau. Kiti žmonės būtų nesupratę - rūkyti viešumoje jau įprasta ir, rodos, niekam labai nekliūna. Jo dūmai toliau plito aplink; šleikštus purvas toliau liejosi nekliudomas.

Rūkymo reklamos uždraustos, cigaretės vaikams neparduodamos, akcizai dideli, tad malonumas brangus. Brangus, bet prieinamas, ir nieko jau nebestebina cigaretė jaunuolio pirštuose. Be to, akys juk neužrištos - smalsuoliai mato tai, kas nepaslėpta, ir (kas baisiausia) patys renkasi, kas teisinga.

Šeštadienis pražygiavo. Ažiotažas milžiniškas, ką jau bekalbėti. Kaip gi čia uždrausi, kai visi "vakarietiški" žmonės tai daro, tam pritaria ar bukai linkčioja makaulėm? Akys neužrištos, smalsuoliai mato, šiukšliatinkliai rašo, filmuoja, spaudžia paskutinius lašus iš kruvino skuduro. Visuomenė renkasi tarp "senamadiškos" moralės ir "vakarietiško" modernumo.

O fiesta po vaivorykštės vėliava eina toliau; šleikštus purvas toliau liejasi nekliudomas. Pasirodo, yra tokia teisė atmatoms su visa savo bjaurastim plūsti nekliudomoms Lietuvos sostinės aorta, savo bjaurastim taškyt kitus.

Ir nors pats purvas iš prigimties nėra žalingas dalykas, atsidūręs ne laiku ir ne savo vietoje jis yra tiesiog nepageidaujamas. Nuoširdžiai bijau, kad ateityje šis purvas, tėškiamas į veidą, netaptų tokiu įprastu dalyku kaip tas paprastas ir palyginus dar visai švelnus cigaretės dūmas.

birželio 26, 2013

Nepadoriausias

Parimkim krante vandenyno plataus -
Sūriam vandeny tirpsta arijos saldžios
Ir klausos jų ausys įkyriai pamaldžios,
Parimę krante vandenyno plataus.
"Kavos su puta," - jei kartais paklaus
Kas svetimą žvejį, kai uodės jį kandžios,
O mes tik krante vandenyno plataus,
Klausysim kaip tirpsta vis arijos saldžios.

gegužės 16, 2013

Tai, ko laukiu, kai nelaukiu atostogų

Vasarai vis karščiau alsuojant į pavasario nugarą, sunku nejusti itin stipraus laukimo (tai ypač juntama grįžus namo). Atrodo, karštis išlaisvina nuo minčių, viskas pasidaro lengva, o ir vasara - atostogos - jau čia pat... Tik ne man. Galimas daiktas, kad vasarą teks dirbti - atlikti praktiką mokslo įstaigoje. Sunku to laukti - darbas nemielas, kai oras už lango nedarbingas. Taigi dėl priežasčių, kurias čia suminėjau, laukimą pašvenčiau ne atostogoms, o kiek kitiems dalykams.

KNYGA

Nežinau, ar didžioji dalis liaudies su manim sutiktų, tačiau mano nuomone literatūros pasaulyje dabar tiek daug naujų kokybiškų veikalų ir visi skirtingi, visi vis kitokie. Negana to, visur ir nosį įkišti norisi - paskaitinėti, kas ir kaip - norų ir užmačių daugiau nei laisvo laiko. Kol dar nepasirodė "Maro diena", nekantrauju išnaršyti Andriaus Tapino "Vilko valandą" ir paklajoti po sustymfankintas miesto, kuriame dabar gyvenu - Vilniaus - gatveles. Taip pat, galiu sakyti, kad būtent šiomis dienomis sprendžiasi klausimas, ar užsikabinsiu už populiariosios E L James trilogijos, ar visgi atsispirsiu šiai masinei jaunimo psichozei. Pačiam keista, kaip greitai brendu sekliais "50 pilkos atspalvių" puslapiais... Negi aš toks sugadintas/sugedęs?.. Negana to, vis didėjančiais žingsneliais progresavo, kol galiausiai visiškai mane prarijo noras išbandyti ką nors iš Mary Higgins Clark repertuaro. Legendos apie kruopščiai suregztas detektyvų sąjungos pirmininkės noveles vilioja it egiptietiškas medus meškiną gurmaną...
Visgi šią vasarą noriu likti ištikimas savo šaknims, t.y. autoriui, kuris mane ir išmokė skaityti ne akimis, o smegenėlėmis - Danui Brownui. Kritikai apie šį kontraversišką rašytoją gali sakyti, ką tik užsimano, o skeptiškai nusiteikę skaitytojai - kelti į aikštę fakto klaidas, tačiau niekas nepaneigs, kad D.Browno išgalvotieji simboliai, paslaptys ir sąmokslo teorijos prikausto dėmesį ir nepalieka minčių ramybėje iki pat pabaigos. Todėl, be jokios abejonės, šios vasaros laukiamiausia knyga - Dano Browno "Inferno". Tarptautinė premjera - gegužės 14, lietuviška premjera - ...?


GARSAS

Kol Coldplay savo interneto svetainėje tebesvaigsta apie komiksus, muzikos pasaulis sulaukė antrojo Hurts albumo ir nors pastarasis muzikos pasaulio nesukrėtė, nustembu išgirdęs, jog draugai girdėjo naujai skambančius Hurtsus per OPUS3 (žinoma, tai mano akyse kelia ne tik draugų, bet ir pastarosios radijo stoties autoritetą). Iš anksto nesidomėjus, sunku nuspėti, ar šių metų "Eurovizija" patieks mano fonotekai kažko šveižesnio, juolab, kad pirmasis dainų 16-tukas didelio įspūdžio nepaliko. Labiau kraują kaitina tik gal kiek nedrąsus Andriaus Mamontovo pareiškimas socialiniame tinkle "Facebook", jog atlikėjas įrašinėja naują albumą. Žinoma, be galo įdomu, kaip A.Mamontovas tęs savo kūrybinį kelią - kokia stotelė po "Elektroninio dievo" - ar muzika taps dar rimtesnė, gilesnė, ar vėl pajusime taip lietuviui reikalingą vasarišką atsipalaidavimą? Manau, belieka tik sulaukti to žadėtojo albumo, o tada jau pats kūrėjas (kad ir kaip tai evangeliškai skambėtų) atsakys į visus klausimus.
Ir visgi, tik pasibaigus "Eurovizijai", kai didžioji dauguma Europos radijų paliks an ripyto konkurso dainą nugalėtoją, aš sulauksiu to, ko prieš beveik du metus nebesitikėjau sulaukti - ėjau į Thirty Seconds To Mars koncertą galvodamas, kad tai atsisveikinimo turas, prieš grupės narių keliams išsiskiriant. Bet še tau, t.y. še man, kad nori... Naujas albumas - "Love Lust Faith + Dreams" - pasirodo jau kitą savaitę - gegužės 22 dieną. Neabejotinai laukiamiausias šios vasaros garsas.


Net jei ir neturėsiu taip lauktų atostogų, nedrįsčiau nusiminti - svarbu nenukabinti nosies ir bent keletą vakaro valandų skirti sau. Ir jei tai bus vienintelis mano poilsis, vienintelis mano laisvas laikas, aš jau galiu džiūgauti turėsiąs, kuo jį užpildyti. Na, o kol kas gal neverta daug galvoti apie dalykus, kurių dar nėra bei kurie dar gali ir būti, tad kol už lango obelų žiedus maudo saulė, bėgu džiaugtis netikėtai atsiradusiomis poilsio dienomis.

balandžio 23, 2013

Nors ir esu toli

Šypsniui.

nors ir esu toli, girdžiu, tari:
"aš noriu justi, būt su tavimi."
... aidai šilti netyla šuliny,
nors tu esi toli...
girdžiu, kaip tvinsta upė ir gaili
rasa nuo ievos žiedo krenta. tu tari:
"taip noriu, justi, būt su tavimi..."
bet aš toli.

nors ir esu toli, išgirsk, tariu:
"kas benutiktų - tavimi tikiu."
... pilkų minčių nuspalvint negaliu,
nors ir toli esu...
įsiklausyk - tai upės plyšta nuo jausmų...
tu grįžk ir grįšiu aš tik tam, kad tu
išgertum rasą nuo žiedų baltų,
paskęstum vėl gelmėj akių žydrų.

balandžio 16, 2013

Miestas

Šypsniui.

Iš meilės didžios aš miestą statysiu -
Nuo kranto vilties švyturys jūron švies,
Vidun poros laušis, aš jų nematysiu -
Pavasaris vėlyvas joms džiaugsmo pavydės.

Tarp laimės krantų tiltus dosniai tiesiu -
Lai žiba liepsnelės langų stikluose;
Liūdnam žmogaus veidui šypsotis pradėsiu,
Gal jis šyptels man laike kitame?

Iš marmuro tyro Tave nulipdysiu -
Balta skulptūra stovės miesto centre.
Bijau Afroditės - pikti deivės pirštai
Suplėšo skutais gražesnius už save.

Aplinkui visur aš karius susodinsiu -
Lai grožis bus saugomas plienu tvirtu, -
Ir kritęs pagalvėn darsyk pavadinsiu
Šį miestą - svajonę - aš Tavo vardu.

balandžio 14, 2013

Išbaigta harmonija. Pavasaris

Dar kartą skelbiasi Viator. Šio kūrinio pradžią galite rasti čia.

Senis gulėjo viduryje kambario ir sunkiai alsavo, nuo jo sklido šleikštus šlapimo ir prakaito tvaikas. Sena nesveika širdis vos varinėjo kraują po nusilpusį ir nebepajėgiantį pasijudinti kūną. Jo protas reikalavo tik vieno – nutraukti šią nepaliaujamą kančią, kuri tęsiasi jau per ilgai...

Pro kambaryje atvertą langą, kurio senis nebepajėgė uždaryti, nors dar vakar, prieš jį atveriant, jautės sveikas ir stiprus, sklido tas širdį veriantis ir dvasios skausmus apmalšinantis kvapas. Naujos gyvybės kvapas...

Sakuros žydėjo senio trobelės kaimynystėje. Rausvi žiedai lengvai pleveno vėjyje ir keli, silpniau besilaikantys, palikdavo savo motiną...

Senio kvėpavimas darėsi sunkus ir itin gilus. „Pagaliau“ – pamanė jis. Užvertęs galvą, pro langą paskutinį sykį gėrė ryškų melsvą dangų ir tų rožinių balerinų šokį toje dieviškoje scenoje...

Staiga jis pajuto – tai paskutinis jo oro gurkšnis. Senio plaučiai nebepajėgė įkvėpti daugiau ir kūnas pradėjo geibti ir paleido dvasią...

Senis savo dar aiškios sąmonės kertelėje jautė, jog realybė ėmė trūkinėti it sudaužtas stiklas ir prieš realybės stiklo rutuliui sudūžtant į šipulius, jis išgyveno tai, ko vienišas kalnų vienuolis negalėjo patirti – meilę...

Ryški šviesa apgaubė berniuką. Ranka prisidengęs, galėjo įžiūrėti sakurų sodo kontūro, apakintas nematė medžių, bet jautė tą sklindantį pažįstamą vyšnių aromatą. Vėjas švelniai glostė jo veidą. Akys prisitaikiusios prie šviesos išvydo tai, kas jo mintis tarsi grandinės sukaustė. Ten tolumoje prie mažyčių akmeninių laiptelių stovėjo ji. Tai buvo nuostabi mergaitė. Jos šviesiais plaukais, atrodo, besvoriais plaukais žaidė vėjas, o veide išryškėjo šypsena. Jos akimis tekėjo maži sidabriniai rutulėliai, kuriuos it kantri mama nudžiovino saulė. Berniuko širdis, niekad nepažinusi tokio jausmo, instinktyviai pradėjo smarkiai plakti. Vėjas atnešė tyrą, it upelio čiurlenimas, balsą. Ji kvietė jį. Berniuko ledinės kojos įveikė sąstingį ir pradėjo bėgti. Likus iki jos vos keliems žingsniams mergaitė ištiesė liekną baltą ranką į jį ir šūktelėjo – „paskubėk!“. Tačiau staiga ledas suaižėjo ir tamsa pasiglemžė mažąjį berniuką...

Senio širdis nebeplakė jau kuris laikas ir jo sąmonė išblėso palikdama vien tamsą ir ramybę...

Sode ir toliau tebekrito sakurų žiedai, kuriuos nešiojo vėjas. Žiedai, kurie teikė seniui tiek laimės ir apmąstymų – jie buvo vienintelė, jo gyvenimo prasmė. Tačiau tik vienas žiedelis leisdamasis, it vėjo gūsio pagauta snaigė, nusileido seniui ant įdubusios krūtinės ir mirė kartu su juo...

Visi tą pavasarį prisimins, kaip tą, kuris su ankstyva šiluma ir nuostabia giedros savaite atnešė nuostabiausius žiedus, kuriuos taip lengvai pasiglemžė žiauri pūga, palaidojusi žiedus po giliu sluoksniu sniego... Niekas nežinojo, jog vienas žiedelis išsaugojo savo pradinę spalvą ir nepajuodo nuo šalčio per visas tris dienas, kol pūga išsikvėpė ir vėl išaušo Viltis...

balandžio 10, 2013

Tikroji laumžirgių istorija

Mažai mažų istorijų mano galvoje tiek ilgai laukdavo geresnių laikų, kuomet mintis virsta žodžiu... Tiek ilgai, kiek ši.

Nesvarbu, kas bebūtų – žvaigždė ar vandens lašas, narcizas ar bitė, paukštis ar žmogus – naujagimis niekada negimsta didesnis už savo gimdytoją, tačiau gyvenimas ir yra nuostabus tuo, jog suteikia galimybę augti. Gyvenimas suteikia viltį, laisvą valią ir jutimus, o visa kita sąveikaudami su gyvenimu susikuriame patys. Tačiau didžiausia paslaptis yra tai, kaip augame.

Jis gulėjo ant žolės, nugara jusdamas paskutinius žemėje užsilikusio žiemos šalčio likučius, ir iškėlęs rankas į viršų laikė knygą, kurią vos šįryt jam padovanojo tėtis. Jis suprato, kad knyga nėra nauja – tą išdavė nusitrynę lapų kraštai – tačiau jam ji buvo nauja ir, ko gero, jau pati brangiausia iš visų knygų, kurias jis turėjo. Nors jis jau buvo šiek tiek pramokęs skaityti, tačiau dabar jis lėkė pro puslapius ir akimis godžiai rijo iliustracijas, kur šmėkščiojo nesuvokiamiausi brėžiniai ir figūros.
- Edvardai, - pasigirdo skambus mergaitiškas balsas. Nors tai nebuvo jo vardas, jis suprato, kad šaukia būtent jį, - ateik.
Atsilošęs ir alkūnėmis atsirėmęs į žemę jis kiek tolėliau priešais save išvydo nedidukę mergaitę, darsyk kviečiančią jį plačia burna ir ne ką mažesnėmis akimis. Saulės spinduliai žaidė jos ilguose auksiniuose plaukuose ir netrukus, apvalutei mergaitės burnelei pavirtus šypsena, jis suvokė, jog turi eiti.
Ši akimirka tapo pirmuoju penkiamečio prisiminimu – įvykiu, dėl kurio jis nepatingėjo užsivesti ilgalaikę atmintį, ir taip tarsi atsidaryti sąskaitą sentimentaliajame žmonių pasaulyje.

balandžio 08, 2013

Laukimas #4

Kartą teko spręsti užduotį: vienas gumytės galas pririštas prie sienos, o kitas - tempiamas nuo sienos, tad gumytė ilgėja. Nuo sienos gumyte pradeda eiti musė. Kada musė pasieks kitą gumytės galą? Aišku, duoti greičiai, ilgiai - viskas, ko reikia... Bet ar musė apskritai pasieks kitą gumytės galą?

Sunku laukti, kai viskas jau čia pat, likęs laikas tempiasi it guminis, o aš kaip ta musė, vis ropojanti pirmyn su viltimi pasiekti tikslą. Taip artėja ir tolsta gražios akimirkos. Viskas keičiasi vietomis, kol galiausiai lieka toli toli už nugaros. O priekyje - nežinia kas.

Nekantru? Lauki?

kovo 14, 2013

Du metukai

Kai pasaulis mini tarptautinę (ir turbūt intergalaktinę) konstantos PI dieną, o Albertas Einšteinas vartosi karste švęsdamas savo gimtadienį harlem shake ritmu, kai kardinolas Pranciškus matuojasi naująją popiežiaus sutaną, "Fluctus cerebri" kukliai švenčia savo antrąjį gimtadienį. Kukliai, nes šiemet įvykių horizonte "FC" dažnai buvo pamirštas. Kukliai, nes įrašų, lyginant su pirmaisiais metais, nebuvo tiek ir daug. O gal ne kiekyje svarba?

Pastebėčiau, kad šiemet gerokai išsiplėtė skaitytojų ratas. Kartais net pats nustebdavau sužinojęs, kad tas ir anas jau skaitė bei anokia čia naujiena, jog kažką rašau. Metai alsavo poetiškais ritmais, tad į tinklaraštį nusėdo iš esmės tik eilėraštukai, trioletai, keli sonetai, daina... "FC" džiūgavo sulaukęs ir naujo autoriaus - Viator - kuris čia išdrįso paskelbti savo neišbaigtą harmoniją. Kiek žinau, autorius neapleido kūrybinio kelio ir galbūt jį dar išgirsite trečiaisiais "Fluctus cerebri" gyvavimo metais.

Apie kuklų gimtadienį kukliai, nes darbas darbą veja ir švęsti nėra kada. Jei viskas eisis kaip planuota, balandžio 10 dieną čia turėčiau publikuoti šį tą kiek kitokio, naujo (o gal seno, pamiršto?). Nors turbūt mano planai (kaip dažniausiai būna) neišsipildys ir "FC" skaitytojus nustebinsiu kokiu netikėtu išsišokimu dar iki tos dienos. Žmogus planuoja, o kažkas ten juokiasi, ar ne?

Skaitantiems, mąstantiems, kritikuojantiems, palaikantiems - AČIŪ.

Pučiame žvakutes ir bėgame į gyvenimą, kur mintys niekada nenustoja banguoti. Būtinai susirašysime.

kovo 04, 2013

Pavasaris

Auksinės pusnys žadina iš miego
Ir keliasi pavasaris sutinęs, -
Jis bunda ne todėl, kad traukias sniegas -
Jį kelia šiluma žmogaus krūtinės.

* * *

Ar tik ne siekis atleidimo
Mus pririša dangum tikėti?
Kur byra nuolaužos likimo,
Mums virš galvų išskleisiu skėtį.

Tikiu. Tik Tavimi Tikiu,
Paguosk, pagauk, ištieski ranką -
Iš mėlynų nakties akių
Liūdni žiemos varvekliai krenta.


sausio 08, 2013

Gyvent

Šypsniui.

Gyvent - tai grįžti ten, kur nori būti;
Pažemint savo būtį; po truputį
Žingsniuoti pievom smalsiai link tenai,
Kur nebuvai - gal ten Tavi namai?

Gyvent - tai bėgti pilna burna vėjo,
Kur žydi ievos - jas sėkmė pasėjo;
Svajas ant smilgos tarsi uogas verti;
Tris cukraus berti ir nemaišius gerti.

Gyvent - tai šieno apsupty atgulti,
Ieškoti adatos nebijant įsidurti;
Suspausti mylimą glėby tvirtai tvirtai,
Gyvenimą kartu kartoti amžinai.

sausio 06, 2013

Laikas laumžirgiams laimėti laimę

Praeiti metai buvo patys geriausi...

Momentai laike lyg uodas sakuos
Įklimpo, užduso ir nieks nesuuos -
Melsvutė gija drobėj baltoje -
Brūkšnelis, raidė, mintis ar pradžia?

Ta muzika žmogaus kvėpavimo gilaus
Pažadins ryte, nebyliai paklaus,
Tave kas atstos, kai laikas sustos;
Nurims visata, nė šuo nesulos.

Šie metai bus patys geriausi!