balandžio 23, 2013

Nors ir esu toli

Šypsniui.

nors ir esu toli, girdžiu, tari:
"aš noriu justi, būt su tavimi."
... aidai šilti netyla šuliny,
nors tu esi toli...
girdžiu, kaip tvinsta upė ir gaili
rasa nuo ievos žiedo krenta. tu tari:
"taip noriu, justi, būt su tavimi..."
bet aš toli.

nors ir esu toli, išgirsk, tariu:
"kas benutiktų - tavimi tikiu."
... pilkų minčių nuspalvint negaliu,
nors ir toli esu...
įsiklausyk - tai upės plyšta nuo jausmų...
tu grįžk ir grįšiu aš tik tam, kad tu
išgertum rasą nuo žiedų baltų,
paskęstum vėl gelmėj akių žydrų.

balandžio 16, 2013

Miestas

Šypsniui.

Iš meilės didžios aš miestą statysiu -
Nuo kranto vilties švyturys jūron švies,
Vidun poros laušis, aš jų nematysiu -
Pavasaris vėlyvas joms džiaugsmo pavydės.

Tarp laimės krantų tiltus dosniai tiesiu -
Lai žiba liepsnelės langų stikluose;
Liūdnam žmogaus veidui šypsotis pradėsiu,
Gal jis šyptels man laike kitame?

Iš marmuro tyro Tave nulipdysiu -
Balta skulptūra stovės miesto centre.
Bijau Afroditės - pikti deivės pirštai
Suplėšo skutais gražesnius už save.

Aplinkui visur aš karius susodinsiu -
Lai grožis bus saugomas plienu tvirtu, -
Ir kritęs pagalvėn darsyk pavadinsiu
Šį miestą - svajonę - aš Tavo vardu.

balandžio 14, 2013

Išbaigta harmonija. Pavasaris

Dar kartą skelbiasi Viator. Šio kūrinio pradžią galite rasti čia.

Senis gulėjo viduryje kambario ir sunkiai alsavo, nuo jo sklido šleikštus šlapimo ir prakaito tvaikas. Sena nesveika širdis vos varinėjo kraują po nusilpusį ir nebepajėgiantį pasijudinti kūną. Jo protas reikalavo tik vieno – nutraukti šią nepaliaujamą kančią, kuri tęsiasi jau per ilgai...

Pro kambaryje atvertą langą, kurio senis nebepajėgė uždaryti, nors dar vakar, prieš jį atveriant, jautės sveikas ir stiprus, sklido tas širdį veriantis ir dvasios skausmus apmalšinantis kvapas. Naujos gyvybės kvapas...

Sakuros žydėjo senio trobelės kaimynystėje. Rausvi žiedai lengvai pleveno vėjyje ir keli, silpniau besilaikantys, palikdavo savo motiną...

Senio kvėpavimas darėsi sunkus ir itin gilus. „Pagaliau“ – pamanė jis. Užvertęs galvą, pro langą paskutinį sykį gėrė ryškų melsvą dangų ir tų rožinių balerinų šokį toje dieviškoje scenoje...

Staiga jis pajuto – tai paskutinis jo oro gurkšnis. Senio plaučiai nebepajėgė įkvėpti daugiau ir kūnas pradėjo geibti ir paleido dvasią...

Senis savo dar aiškios sąmonės kertelėje jautė, jog realybė ėmė trūkinėti it sudaužtas stiklas ir prieš realybės stiklo rutuliui sudūžtant į šipulius, jis išgyveno tai, ko vienišas kalnų vienuolis negalėjo patirti – meilę...

Ryški šviesa apgaubė berniuką. Ranka prisidengęs, galėjo įžiūrėti sakurų sodo kontūro, apakintas nematė medžių, bet jautė tą sklindantį pažįstamą vyšnių aromatą. Vėjas švelniai glostė jo veidą. Akys prisitaikiusios prie šviesos išvydo tai, kas jo mintis tarsi grandinės sukaustė. Ten tolumoje prie mažyčių akmeninių laiptelių stovėjo ji. Tai buvo nuostabi mergaitė. Jos šviesiais plaukais, atrodo, besvoriais plaukais žaidė vėjas, o veide išryškėjo šypsena. Jos akimis tekėjo maži sidabriniai rutulėliai, kuriuos it kantri mama nudžiovino saulė. Berniuko širdis, niekad nepažinusi tokio jausmo, instinktyviai pradėjo smarkiai plakti. Vėjas atnešė tyrą, it upelio čiurlenimas, balsą. Ji kvietė jį. Berniuko ledinės kojos įveikė sąstingį ir pradėjo bėgti. Likus iki jos vos keliems žingsniams mergaitė ištiesė liekną baltą ranką į jį ir šūktelėjo – „paskubėk!“. Tačiau staiga ledas suaižėjo ir tamsa pasiglemžė mažąjį berniuką...

Senio širdis nebeplakė jau kuris laikas ir jo sąmonė išblėso palikdama vien tamsą ir ramybę...

Sode ir toliau tebekrito sakurų žiedai, kuriuos nešiojo vėjas. Žiedai, kurie teikė seniui tiek laimės ir apmąstymų – jie buvo vienintelė, jo gyvenimo prasmė. Tačiau tik vienas žiedelis leisdamasis, it vėjo gūsio pagauta snaigė, nusileido seniui ant įdubusios krūtinės ir mirė kartu su juo...

Visi tą pavasarį prisimins, kaip tą, kuris su ankstyva šiluma ir nuostabia giedros savaite atnešė nuostabiausius žiedus, kuriuos taip lengvai pasiglemžė žiauri pūga, palaidojusi žiedus po giliu sluoksniu sniego... Niekas nežinojo, jog vienas žiedelis išsaugojo savo pradinę spalvą ir nepajuodo nuo šalčio per visas tris dienas, kol pūga išsikvėpė ir vėl išaušo Viltis...

balandžio 10, 2013

Tikroji laumžirgių istorija

Mažai mažų istorijų mano galvoje tiek ilgai laukdavo geresnių laikų, kuomet mintis virsta žodžiu... Tiek ilgai, kiek ši.

Nesvarbu, kas bebūtų – žvaigždė ar vandens lašas, narcizas ar bitė, paukštis ar žmogus – naujagimis niekada negimsta didesnis už savo gimdytoją, tačiau gyvenimas ir yra nuostabus tuo, jog suteikia galimybę augti. Gyvenimas suteikia viltį, laisvą valią ir jutimus, o visa kita sąveikaudami su gyvenimu susikuriame patys. Tačiau didžiausia paslaptis yra tai, kaip augame.

Jis gulėjo ant žolės, nugara jusdamas paskutinius žemėje užsilikusio žiemos šalčio likučius, ir iškėlęs rankas į viršų laikė knygą, kurią vos šįryt jam padovanojo tėtis. Jis suprato, kad knyga nėra nauja – tą išdavė nusitrynę lapų kraštai – tačiau jam ji buvo nauja ir, ko gero, jau pati brangiausia iš visų knygų, kurias jis turėjo. Nors jis jau buvo šiek tiek pramokęs skaityti, tačiau dabar jis lėkė pro puslapius ir akimis godžiai rijo iliustracijas, kur šmėkščiojo nesuvokiamiausi brėžiniai ir figūros.
- Edvardai, - pasigirdo skambus mergaitiškas balsas. Nors tai nebuvo jo vardas, jis suprato, kad šaukia būtent jį, - ateik.
Atsilošęs ir alkūnėmis atsirėmęs į žemę jis kiek tolėliau priešais save išvydo nedidukę mergaitę, darsyk kviečiančią jį plačia burna ir ne ką mažesnėmis akimis. Saulės spinduliai žaidė jos ilguose auksiniuose plaukuose ir netrukus, apvalutei mergaitės burnelei pavirtus šypsena, jis suvokė, jog turi eiti.
Ši akimirka tapo pirmuoju penkiamečio prisiminimu – įvykiu, dėl kurio jis nepatingėjo užsivesti ilgalaikę atmintį, ir taip tarsi atsidaryti sąskaitą sentimentaliajame žmonių pasaulyje.

balandžio 08, 2013

Laukimas #4

Kartą teko spręsti užduotį: vienas gumytės galas pririštas prie sienos, o kitas - tempiamas nuo sienos, tad gumytė ilgėja. Nuo sienos gumyte pradeda eiti musė. Kada musė pasieks kitą gumytės galą? Aišku, duoti greičiai, ilgiai - viskas, ko reikia... Bet ar musė apskritai pasieks kitą gumytės galą?

Sunku laukti, kai viskas jau čia pat, likęs laikas tempiasi it guminis, o aš kaip ta musė, vis ropojanti pirmyn su viltimi pasiekti tikslą. Taip artėja ir tolsta gražios akimirkos. Viskas keičiasi vietomis, kol galiausiai lieka toli toli už nugaros. O priekyje - nežinia kas.

Nekantru? Lauki?