balandžio 14, 2013

Išbaigta harmonija. Pavasaris

Dar kartą skelbiasi Viator. Šio kūrinio pradžią galite rasti čia.

Senis gulėjo viduryje kambario ir sunkiai alsavo, nuo jo sklido šleikštus šlapimo ir prakaito tvaikas. Sena nesveika širdis vos varinėjo kraują po nusilpusį ir nebepajėgiantį pasijudinti kūną. Jo protas reikalavo tik vieno – nutraukti šią nepaliaujamą kančią, kuri tęsiasi jau per ilgai...

Pro kambaryje atvertą langą, kurio senis nebepajėgė uždaryti, nors dar vakar, prieš jį atveriant, jautės sveikas ir stiprus, sklido tas širdį veriantis ir dvasios skausmus apmalšinantis kvapas. Naujos gyvybės kvapas...

Sakuros žydėjo senio trobelės kaimynystėje. Rausvi žiedai lengvai pleveno vėjyje ir keli, silpniau besilaikantys, palikdavo savo motiną...

Senio kvėpavimas darėsi sunkus ir itin gilus. „Pagaliau“ – pamanė jis. Užvertęs galvą, pro langą paskutinį sykį gėrė ryškų melsvą dangų ir tų rožinių balerinų šokį toje dieviškoje scenoje...

Staiga jis pajuto – tai paskutinis jo oro gurkšnis. Senio plaučiai nebepajėgė įkvėpti daugiau ir kūnas pradėjo geibti ir paleido dvasią...

Senis savo dar aiškios sąmonės kertelėje jautė, jog realybė ėmė trūkinėti it sudaužtas stiklas ir prieš realybės stiklo rutuliui sudūžtant į šipulius, jis išgyveno tai, ko vienišas kalnų vienuolis negalėjo patirti – meilę...

Ryški šviesa apgaubė berniuką. Ranka prisidengęs, galėjo įžiūrėti sakurų sodo kontūro, apakintas nematė medžių, bet jautė tą sklindantį pažįstamą vyšnių aromatą. Vėjas švelniai glostė jo veidą. Akys prisitaikiusios prie šviesos išvydo tai, kas jo mintis tarsi grandinės sukaustė. Ten tolumoje prie mažyčių akmeninių laiptelių stovėjo ji. Tai buvo nuostabi mergaitė. Jos šviesiais plaukais, atrodo, besvoriais plaukais žaidė vėjas, o veide išryškėjo šypsena. Jos akimis tekėjo maži sidabriniai rutulėliai, kuriuos it kantri mama nudžiovino saulė. Berniuko širdis, niekad nepažinusi tokio jausmo, instinktyviai pradėjo smarkiai plakti. Vėjas atnešė tyrą, it upelio čiurlenimas, balsą. Ji kvietė jį. Berniuko ledinės kojos įveikė sąstingį ir pradėjo bėgti. Likus iki jos vos keliems žingsniams mergaitė ištiesė liekną baltą ranką į jį ir šūktelėjo – „paskubėk!“. Tačiau staiga ledas suaižėjo ir tamsa pasiglemžė mažąjį berniuką...

Senio širdis nebeplakė jau kuris laikas ir jo sąmonė išblėso palikdama vien tamsą ir ramybę...

Sode ir toliau tebekrito sakurų žiedai, kuriuos nešiojo vėjas. Žiedai, kurie teikė seniui tiek laimės ir apmąstymų – jie buvo vienintelė, jo gyvenimo prasmė. Tačiau tik vienas žiedelis leisdamasis, it vėjo gūsio pagauta snaigė, nusileido seniui ant įdubusios krūtinės ir mirė kartu su juo...

Visi tą pavasarį prisimins, kaip tą, kuris su ankstyva šiluma ir nuostabia giedros savaite atnešė nuostabiausius žiedus, kuriuos taip lengvai pasiglemžė žiauri pūga, palaidojusi žiedus po giliu sluoksniu sniego... Niekas nežinojo, jog vienas žiedelis išsaugojo savo pradinę spalvą ir nepajuodo nuo šalčio per visas tris dienas, kol pūga išsikvėpė ir vėl išaušo Viltis...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą