balandžio 10, 2013

Tikroji laumžirgių istorija

Mažai mažų istorijų mano galvoje tiek ilgai laukdavo geresnių laikų, kuomet mintis virsta žodžiu... Tiek ilgai, kiek ši.

Nesvarbu, kas bebūtų – žvaigždė ar vandens lašas, narcizas ar bitė, paukštis ar žmogus – naujagimis niekada negimsta didesnis už savo gimdytoją, tačiau gyvenimas ir yra nuostabus tuo, jog suteikia galimybę augti. Gyvenimas suteikia viltį, laisvą valią ir jutimus, o visa kita sąveikaudami su gyvenimu susikuriame patys. Tačiau didžiausia paslaptis yra tai, kaip augame.

Jis gulėjo ant žolės, nugara jusdamas paskutinius žemėje užsilikusio žiemos šalčio likučius, ir iškėlęs rankas į viršų laikė knygą, kurią vos šįryt jam padovanojo tėtis. Jis suprato, kad knyga nėra nauja – tą išdavė nusitrynę lapų kraštai – tačiau jam ji buvo nauja ir, ko gero, jau pati brangiausia iš visų knygų, kurias jis turėjo. Nors jis jau buvo šiek tiek pramokęs skaityti, tačiau dabar jis lėkė pro puslapius ir akimis godžiai rijo iliustracijas, kur šmėkščiojo nesuvokiamiausi brėžiniai ir figūros.
- Edvardai, - pasigirdo skambus mergaitiškas balsas. Nors tai nebuvo jo vardas, jis suprato, kad šaukia būtent jį, - ateik.
Atsilošęs ir alkūnėmis atsirėmęs į žemę jis kiek tolėliau priešais save išvydo nedidukę mergaitę, darsyk kviečiančią jį plačia burna ir ne ką mažesnėmis akimis. Saulės spinduliai žaidė jos ilguose auksiniuose plaukuose ir netrukus, apvalutei mergaitės burnelei pavirtus šypsena, jis suvokė, jog turi eiti.
Ši akimirka tapo pirmuoju penkiamečio prisiminimu – įvykiu, dėl kurio jis nepatingėjo užsivesti ilgalaikę atmintį, ir taip tarsi atsidaryti sąskaitą sentimentaliajame žmonių pasaulyje.

- Žiūrėk, - pritūpusi prie kranto ji pirštu rodė į laumžirgių porą, tupinčią ant žolės stovinčiame upės vandenyje, - kokie sparnai.
- Esu tai matęs, - jis užvertė galvą, bandydamas prisiminti puslapį su iliustracija iš prieš keletą metų tėčio padovanotos knygos, - tarsi nulipdyti stikliniais trikampiais. Mažyčiais, kad net negali įžiūrėti. Gal net ištisais milijardais?
- Gal net bilijardais?
- Galbūt.

Jis suposi ant sūpynių, kurias jiedu su broliu pasidarė iš medinės valties sėdynės ir virvės. Tiesa, skyles lentoje pragręžė tėtis, tačiau jiedu patys lipo į medį ir rišo mazgus. Sūpynės išėjo išties neprastos – iškeldavo padūkelius gerokai stebintiesiems virš galvų. Iš viršaus berniukas vydavosi lėktuvus:
- Žiūrėk, kokie sparnai.
Jis buvo tiek įsismarkavęs, kad atsakymų negirdėjo – paskendo skrydyje. Nušokęs nuo sūpynių pribėgo prie auksaplaukės ir prisėdo šalia.
- Užsimerk, - paragino, - nebijok.
Mergaitė užmerkė akis.
- Girdi lėktuvą?
Ji linktelėjo.
- Dabar parodyk į jį pirštu.
- Aš nematau.
- Tačiau juk girdi.
Jis atsistojo ir pradėjo zigzagais bėgioti aplink mėlynakę.
- Kur aš?... Kur aš?... – vis klausdavo, o ši rodydavo pirštu į jį – visada taikliai. Sustojęs vėl prisėdo prie auksaplaukės.
- Matai, akių visai nereikia, - juokėsi berniukas. – Tai pavysi pirštu lėktuvą?
Mergaitė nedrąsiai pakėlė ranką į dangų ir smeigė smiliumi kažkur į baltų lėktuvo dūmų uodegą.
- O dabar atsimerk ir pažvelk, ar pagavai.
Ji pravėrė mėlynas akis, iš kurių liejosi dangus, ir susipratusi atsisuko į draugą.
- Tu mane mulkini – jis nuskrido.
- Visai ne – pažiūrėk, kaip lėtai skrenda.
- Iš tiesų, - ji vėl pakėlė akis į dangų, - tačiau kodėl?

- Pasakyk, kad neišskrisi, - ji moteriškai vairavo juodą savo tėčio pontiaką. Šalia, ant vientisos priekinės sėdynės sėdėjo jis ir stebėjo, kaip ji stebi kelią. Jos tėtis dievino šį automobilį – nors buvo senesnis už juodu, šis riedėjo tyliai it sėlinanti pantera – tad kiekvienam raktelių nepatikėdavo. Tik savo vienintelei dukrai.
- Neišskrisiu. Manęs nepaims. Neras.
Ji neatsisuko – žiūrėjo tik į kelią, o akys neišdavė nė mintelės.
Automobilis sustojo prie užkardos. Šalia automobilio stovėjo kontrolierius, tad mergina nuleido stiklą ir padavė jam bilietus. Netrukus šis grąžino juos atgal be kontrolės šaknelių.
- Ar patinka dovana? – nelaukusi atsakymo nusišypsojo. – Jautiesi pasenęs?
- Anaiptol – niekada nesijaučiau toks jaunas. Niekada toks jaunas nebebūsiu.
- Tavo tiesa, - ji išjungė variklį ir pasisukusi link vaikino palinko artyn, siekdama sausų jo lūpų.
Netrukus stovėjimo aikštelėje užgeso šviesos – prasidėjo filmas.

- Aš jau einu namo, - jis rėkė vyresnėliui į ausį. Aplink sustoję vyrai giedojo himną ir atrodė, jog visi – skirtingus posmus.
- Eini? Juk lyja, - jaunėlis palinksėjo galva. - Palauk, tuojau susirinksiu daiktus.
- Nereikia, pasilik, tai – tavo vakaras.
Jiedu abu nenorėjo eiti kartu, tad brolis neatsikalbinėjo.
- Vos nepamiršau, - vyresnėlis pasirausė džinsų kišenėje, - raktai.
- O aš būčiau pamiršęs, - išsišiepė. – Na, gero vakaro.
Dvi rudos akys iš toli palydėjo jaunėlį link durų.
Drėgnoje naktyje prie vaikino iš nugaros nelyginant angis prisiglaudė aukšta moteris ir kaire ranka apsivijo kaklą taip, kad jo smakras atsidūrė ties jos alkūne.
- Nesimuistyk, - savo ausyje jis išgirdo šnypščiantį šnibždesį ir netrukus pajuto į nugarą, šiek tiek virš juosmens, įsirėmusią kietą smailę. – Raktą...
- Tai ne...
- Raktą! – pašnibždomis šaukė švelniai grėsmingas balsas.
Šis pakėlė petį, dešine ranka siekdamas kišenės, ir tą pačią akimirką lygi peilio geležtė susmigo jam į nugarą. Tai buvo nesusipratimas.
Vyrukas akimirksniu suklupo ant kelių ir parvirto ant pilvo. Moteris iš pastarojo kelnių kišenės susižvejojo raktus ir pradingo drėgnoje naktyje. Netrukus į vaikino nosį prasismelkė aitrus kraujo kvapas ir šalta tamsa aptraukė pavargusias akis.

Jis gulėjo savo lovoje, atrėmęs galvą į aukštą pagalvę, ir žiūrėjo į iš po antklodės išlindusias pėdas. Nors vaikinui šalta nebuvo, jos mėlynavo lyg naktinis dangus. Gydytojas pakilo nuo lovos krašto ir išėjo už durų. Tenai laukė auksaplaukė.
Netrukus pati mergina įžengė į kambarį ir santūriai prisėdo šalia vaikino. Jųdviejų akys buvo regimai ištinusios ir žibėjo blausioje šviesoje.
- Tu pagysi, - ji savo kūnu užgulė vaikino juosmenį ir kakta prigludusi prie virpančių rankų prapliupo raudoti, - Aš visada...
Gydytojas pravėrė duris, iškišo ranką ir pasiekė netoliese ant kėdės pasvertą lietpaltį. Tuomet durys tuojau pat užsivėrė.
- Aš būsiu čia, su tavimi. Visada.
Jis nieko neatsakė, o iš blizgių akių neiškrito nė krislelis apmaudo, tik gulėjo savo lovoje, atrėmęs galvą į aukštą pagalvę, ir žiūrėjo į iš po antklodės išlindusias pėdas.

Įmerkęs mėlynas pėdas į vandenį jis sėdėjo ant ežero kranto. Kažkur už nugaros gulėjo nuvirtęs jaunuolio vežimėlis. Pasilenkęs į priekį ir priglaudęs krūtinę prie kelių, jaunuolis stebėjo savo atspindį nerimstančiame paviršiuje. Jame raibuliavo pavargęs veidas, per savo trumpą egzistenciją matęs gerokai per daug.
Per colį nuo vandens paviršiaus skraidė pora laumžirgių. Susikibę jie atrodė gana nerangūs ir nebedemonstravo tokių piruetų, kokius sugebėdavo atlikti skrisdami po vieną, tad jaunuolis staigiu judesiu nesunkiai suspaudė pirmojo sparnelius delne. Daug negalvojęs, o gal tiesiog instinktyvaus smalsumo vedinas jis nutraukė laumžirgio sparnus ir paleido porelę atgal – į tyrą vasaros orą, ramiai banguojantį ežero paviršių.
„Skrisk!”
Tačiau dviejų sparnų porai buvo per mažai ir laumžirgiai įkrito į vandenį. Abu. Dar kurį laiką ryžtingai krutėję vabzdžių kūneliai įstrigo lipniame paviršiuje.
„Paleisk... Kodėl jo nepaleidi?“
Dar po akimirkos laumžirgiai sustingo ir nugrimzdo į ežero gelmę. Nors prie kranto, kur sėdėjo vaikinas, gylis turbūt nesiekė metro, tačiau niūriame danguje vanduo neatrodė skaidrus ir netrukus vabzdžiai dingo tamsioje nebūtyje.
„Kodėl jo nepaleidai? Galėjai gyventi...“
Akimirksniu vanduo pražudė tai, ką pats sukūrė. Sutvertas kurti, jis naikino ir žudė. O gal tik pasiėmė seną skolą – tai, ką pats kažkada išdavė veltui – gyvybę? Meilės sąžinė taip pat nebuvo švari – kažkur ten, kur nuskendo laumžirgiai, klajojo nerami jos šmėkla ir drumstė šalto iki kojų mėlynumo ežero bangas.
Vaikinas ironiškai šyptelėjo, matyt, pamiršęs, kad pats ir nutraukė laumžirgiui sparnelius. Dabar jis nieko nesigailėjo, anaiptol – atrodė, kad kažkas, stipresnis už jį patį, atvedė jį čia tam, kad išmokytų svarbią tiesą. Jei taip, tuomet pamoką jis suprato ir prisiekė sau niekada jos nepamiršti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą