liepos 29, 2013

Purvas

Diena prasidėjo įprastai - stovėjau stotelėje, laukiau autobuso - lyg ir nieko ypatingo. Kvėptelėjęs oro pajutau nemalonų dūmų tvaiką - šalia stovėjusio jaunuolio pirštuose smilko cigaretė. Susimąsčiau: tegu jis būna kas ar/ir koks tik nori, tačiau kokią teisę išlieti ant aplinkinių savo bjaurastį turi žmogus, negalintis tos bjaurasties išlaikyti savyje? Būk gražus sau, būk kietas sau, smirdėk sau - aš pasilieku ir naudojuosi teise būti tau abejingas. Tačiau balsu to nepasakiau. Kiti žmonės būtų nesupratę - rūkyti viešumoje jau įprasta ir, rodos, niekam labai nekliūna. Jo dūmai toliau plito aplink; šleikštus purvas toliau liejosi nekliudomas.

Rūkymo reklamos uždraustos, cigaretės vaikams neparduodamos, akcizai dideli, tad malonumas brangus. Brangus, bet prieinamas, ir nieko jau nebestebina cigaretė jaunuolio pirštuose. Be to, akys juk neužrištos - smalsuoliai mato tai, kas nepaslėpta, ir (kas baisiausia) patys renkasi, kas teisinga.

Šeštadienis pražygiavo. Ažiotažas milžiniškas, ką jau bekalbėti. Kaip gi čia uždrausi, kai visi "vakarietiški" žmonės tai daro, tam pritaria ar bukai linkčioja makaulėm? Akys neužrištos, smalsuoliai mato, šiukšliatinkliai rašo, filmuoja, spaudžia paskutinius lašus iš kruvino skuduro. Visuomenė renkasi tarp "senamadiškos" moralės ir "vakarietiško" modernumo.

O fiesta po vaivorykštės vėliava eina toliau; šleikštus purvas toliau liejasi nekliudomas. Pasirodo, yra tokia teisė atmatoms su visa savo bjaurastim plūsti nekliudomoms Lietuvos sostinės aorta, savo bjaurastim taškyt kitus.

Ir nors pats purvas iš prigimties nėra žalingas dalykas, atsidūręs ne laiku ir ne savo vietoje jis yra tiesiog nepageidaujamas. Nuoširdžiai bijau, kad ateityje šis purvas, tėškiamas į veidą, netaptų tokiu įprastu dalyku kaip tas paprastas ir palyginus dar visai švelnus cigaretės dūmas.