spalio 15, 2013

Kalnas

98-tas įrašas. Iki 100 jau visai nedaug.

Šypsniui.

Nevertas aš nei ašaros vienos,
Anei lietaus, kuris nupraustų sielą,
Kuris nuo nesėkmių nuplautų dieną,
Ir dingsta viltys užu sutemos.

Viltingos akys niekur tik nedingsta, -
Jos slepiasi už virpančių delnų,
Ant odos atšiaurios lašeliai tirpsta -
Rasa bylos - aušra ne už kalnų.

Klumpu prieš kalną kopti nepradėjęs
Ir pajuntu, kad keltis negaliu -
Tavasis pyktis lyg Sacharos vėjas
Man širdį skrodžia veriančiu karščiu.

Ką stipriai spaudžiau glėbyje - išslydo,
Sudilo briaunos, nėr kampų aštrių,
Laikiau be skausmo, leidau be pavydo,
O kiek dar pats nepamačiau klaidų?

Tad kas padės suklupusiam pakilti?
Ar tik praeis, vos atsigręš ir dar
Į kuprą spjaus, kad leidau sau pamilti?
Nekelkit, ne, nereikia, nes dabar...

Nevertas aš nei ašaros vienos,
Anei lietaus, kuris nuplautų sielą,
Kuris nuo nesėkmių nupraustų dieną,
Tad dingsta viltys užu sutemos.

***

Akimirka viena prieš gęstant šviesai
Ir grįši, nes negrįžti negali,
Nes mes neturim būdų neigti tiesai,
Kokia nakty mūs vienuma baisi.

Tad spausk mane glėby, kad pats patirčiau,
Kaip skauda gimstant tiek rasos lašų,
Ryte įpūski viltį, kad pakilčiau
Į kalno viršų laumžirgio skrydžiu.