sausio 30, 2014

Dėkingumas

Šypsniui.

Šypsniu prikėlei mirusias svajones,
Kurių vainikai jau sudžiuvę buvo,
Ir visos mano jauno abejonės
Tame mažyty šypsnyje nuščiuvo.

Davei man žodį, kad galiu tikėti
Žmogum ir vėl, kol jo akis matau,
Už šviesą akyse tose dėkoju Tau -
O kaip galėjau jos nepastebėti?

Pažadinai Tu vaiką manyje,
Smalsumą tą, kurį buvau išaugęs,
Tą narsą žvelgti į padanges,
Pakol paklysim dviese naktyje.

Šypsniu man įžiebei žvaigždes,
Kad į namus surasčiau paskutinį kelią,
Ir ten, kur Dievas sapną pusiau skelia,
Tu suradai man tą, kur esam mes.

Ir jei kas nors rytoj anksčiausią rytą,
Ankstesnį už mane, kai baigiasi tyla,
Pavogtų mano padėką, tiek saugotą sapne
Aš nesupykčiau, ne -
Esi daugiau verta.